Stebėdami Rusijos santykius su iš jos pavaldumo išsilaisvinusiomis kolonijomis, kurios tapo pripažintomis nepriklausomomis valstybėmis, negalima nematyti priešiškumo tarp šių valstybių ir būvusios metropolijos.

Jei tokie nedraugiški santykiai tarp būvusių metropolijų ir būvusių jų kolonijų reikštūsi kaip visuotiniai, t. y. jei tokius nedraugiškus santykius su savo būvusiomis kolonijomis turėtų ir Anglija, Prancūzija, Ispanija ar Olandija, tuomet nekiltų jokių klausimų – tai būtų laikoma tarsi kokia norma. Tačiau Vakarų Europos metropolijos turi draugiškus santykius su valstybėmis, kurios kažkada buvo jų kolonijomis, ko niekaip negali pasakyti apie Rusiją. Todėl ir klausimas: kodėl Rusijos santykiai su kažkada imperijos sudėtyje būvusiais kraštais, yra kitokie: visada būna nedraugiški, yra įtempti, priešiški, o dažnai – ir karinės priešpriešos būklėje.

Taigi, kodėl taip yra? Kokios priežastys sąlygoja tą nevienodumą?

Ieškant atsakymo į tą klausimą, pirmiausia į akis krenta ekonominio išsivystymo skirtumas. Vakarų metropolijos savo ekonominio išsivystymo lygiu (o taip pat ir kitose srityse) visais atvejais buvo toliau pažengusios už valstybes, kurios kažkada buvo jų kolonijomis. Gyvenimo sąlygos Vakarų metropolijose yra siekiamybė jų būvusioms kolonijoms. Tačiau Rusijos atveju viskas yra priešingai. Gyvenimo sąlygos pačioje metropolijoje čia yra labai prastos ir jos netampa siekiamybe nuo imperijos atsimetusioje teritorijoje. Atvirkščiai, siekiamybe čia tampa tai, kas yra Vakaruose. Būtent todėl visos Rusijos imperinę „globą“ nusimetusios valstybės žvelgia ne į Rytus, o į Vakarus.

Tačiau Rusija niekaip negali susitaikyti su tokiu nuo jos „nusisukimu“. Negali todėl, kad metropolijos žmonėms tampa akivaizdu: visi, kas tik atsisako Kremliaus globos, gyvena geriau už juos. O Kremliuje valdžią užgrobęs, viską pasisavinantis ir žmones apvagiantis klanas elgiasi kaip ir bet koks sukčius ar plėšikas – negali gi jis atvirai to pripažinti. Kodėl negali? Todėl, kad vagis ar banditas visada (iki tol kol jis neužspendžiamas į kampą), vis dedasi doru ir sąžiningu. Tuo melu patikėjęs, rusas neretai ir klausia: kodėl aš tikiu visu tuo, ką sako Amerika (arba Vakarai), ir kodėl netikiu tuo, ką sako jo šalis. Ir iš tikro, kaip gi čia pagaliau yra, kad visada tikima tik tuo, ką sako doras ir sąžiningas žmogus ir niekada netikima, ką sako vagis ar plėšikas?..

Nežiūrint, kad aš čia tarsi ir akivaizdžiai paaiškinau Rusijos imperijos ir jos būvusių kolonijų priešpriešą, tačiau neretai girdžiu ir kitaip mąstančius. Pavyzdžiui, šiandieninė Rusijos iš Ukrainos priešprieša būna aiškinama, visiškai neatsižvelgiant į aukščiau išdėstytą kontekstą. Įvairūs argumentai būna pateikiami. Girdi, rusai ir ukrainiečiai yra giminingos tautos, viena kitos kalbą supranta, galėtų gi jie ir vienoje (toje pačioje) valstybėje gyventi? Gal ir galėtų, bet tokiu atveju ukrainiečiai turi atsisakyti geresnio gyvenimo siekių, turėtų susitaikyti su mintimi, kad juos valdys korumpuotas Kremliaus klanas ir jie gyvens tame pat lygmenyje kaip ir rusai…

***

Bet, kaip sakoma, nieko nėra amžina po Saule. Taigi ir Rusijoje vieną kartą viskas pasikeis. Manau, kad Rusijos laukia Lietuvos likimas. Lietuvos?.. Jau tarsi girdžiu kažką nesutinkant su tokia mano prognoze – ką čia paistai, Rusiją lygindamas su Lietuva?

Ir vis gi manau, kad toks Rusijos ir Lietuvos likimų sugretinimas ne tik galimas, bet ir labai realus. Prisiminkime, kokia buvo Lietuva, kai ji vadinosi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Ir kas iš jos liko dabar? Tik nedidelis plotelis prie Baltijos jūros. Manau, kad ir iš dabartinės didelės Rusijos (didžiosios Rusijos, kaip jie patys apie save sako) paliks tik nedidelis plotelis aplink Maskvą. Ir manau, kad jie dar ilgai didžiuosis tuo, kuo jie buvo ir kokie jie buvo kažkada didūs… Kaip ir mes vis dar didžiuojamės tuo, kad kažkada buvome net iki Juodosios jūros nuėję… Nieko nepadarysi, imperinis sindromas ilgam, o gal ir visam tautos gyvavimo laikui, išlieka…

DELFI (R. Daukanto) pieš.