Ką tik pasibaigusioje atrankoje į Europos krepšinio čempionatą, kuris vyks Čekijoje, mūsų rinktinė tik per plauką (vieną tašką!), tiesiog stebuklingai išsigelbėjo nuo kracho, vos nepasekdami Latvijos pavyzdžiu. Ir žaidė su kuo – su Danija, kuri niekada nebuvo krepšinio valstybė. Ne vieną dešimtmetį kasmet vis labiau tvirtinu, kad dabar visos šalys jau moka žaisti krepšinį. Juokaudamas sakau, kad ir Vatikane, tikriausiai, jau moka žaisti. Vis girdžiu, kad svarbiausias elementas krepšinyje yra gynyba. Bet jos aš seniai ir nematau. Kada komanda demonstruoja geriausią gynybą? Yra trys atvejai. Pirmas, kai viena komanda moka žaisti, kita dar tik mokosi, yra žymiai silpnesnė. Antra, kai priešininkas iš patogių padėčių neįmeta, o kamuolys atšoka besiginančiam tiesiog į rankas. Tuomet dažnai galima iš komentatorių išgirsti, kaip gerai buvo apsiginta, kokia gera buvo užsiimta gynybinė pozicija. Trečias atvejis, kai ginasi kibiai abi komandos, tada krepšinis virsta kažkuo panašus į ledo rutulį su grubiomis pražangomis, traumomis. 

Apie kokią gynybą galima kalbėti, kai abi komandos per rungtynes dažnai įmeta po 90 ir daugiau taškų, jau nekalbant apie NBA komandas, kur įmetama po 130 ir daugiau taškų. Dažnai nugalėtojo sąvoka šiuolaikiniame sporte jau nevartotina, nebetenka prasmės. Yra tik laimėtojas. Gana dažnai sėkmės, laimingo atsitiktinumo atveju laimima, bet nenugalima. Ką reiškia laimėti 1, 2 ar net 3 taškais? Niekuomet nepatikėsiu, kad su apylygiu rezultatu tokia komanda ar rinktinė yra stipresnė, pajėgesnė už varžovą. Seniai krepšinyje ir kitose sporto rungtyse pribrendo reikalas įteisinti lygiąsias. Žinoma, viskas būtų gerai, jei būtų žaidžiama vien savo malonumui: tarkime, susimetus ant bačkos visiems žaidėjams po euriuką, po to ir laimėjusieji, ir pralaimėjusieji po varžybų draugiškai eina į kabaką ir ten linksmai praleidžia laiką. Bet čia lošiama šalių garbe, šimtų tūkstančių net milijonų sumomis, po nesėkmių lekia trenerių galvos ir pan. Žaidimo taisyklės krepšinyje, kaip ir daugelyje kitų sporto šakų, labai netobulos, yra daug ką koreguoti. Pvz., esant lygiam (ar net apylygiam) rezultatui nepratęsinėti rungtynių, bet atsižvelgti į žaidimo rodiklius (taiklumą, atkovotus kamuolius, baudų tikslumą, klaidas ir pan.). Kurios komandos būtų geresni išvardinti rodikliai, ta gauna, tarkime, po papildomą tašką. Tai atspindėtų viso žaidimo bendrą vaizdą, o ne žaidžiant pratęsimą, kuris dažnai virsta loterija. Dabartinėse taisyklėse visiškai nereikšminga smulkmena visuomet pastebima teisėjų, o užminta linija, kuri praktiškai neturėtų būti priežastimi stabdyti žaidimą ir fiksuojama kaip klaida. Gal vertėtų klaida laikyti, kai peržengiama linija už aikštės ribų, kaip yra lauko tenise. Sunku teisėjams pamatyti neretai daromus žingsnius, susidūrimus, o blokuojant, išmušant kamuolį – kliudyta ranka ar ne? Švilpiama kaip kam pasirodo, gerai, kad dabar jau teisėjus nuo grubaus suklydimo dažnai gelbsti vaizdo peržiūros. Bet vis vien, kaip ir seniau, taip ir dabar, dažnai žaidėjai ir treneriai gaudavo (ir gauna) technines ir nesportines pražangas už akivaizdžias teisėjų klaidas, nes iš pykčio dažnai neišlaiko nervai. Pasiteisinama – klysti yra žmogiška, o sankcijos teisėjams gana švelnios – neleidžiama teisėjauti vienoms kitoms rungtynėms.

Grįžtant prie Lietuvos rinktinės varžybų su Danijos krepšininkais, tai prieš kokius 15–20 metų buvo galima  pagalvoti, ar iš viso toks krepšinis yra Danijoje. Ir dabar, ko gero, vargu ar ten krepšinis patenka į populiariausių šalyje sporto šakų dešimtuką. Bet turbūt daugelis įsitikinę: jei būtų danų rinktinėje žaidęs jų geriausias žaidėjas G. Lunbergas, greičiausiai būtų ištikęs latvių likimas. Šį žaidėją pasiėmusi Maskvos CASK, mūsų krepšinį, ko gero, išgelbėjo nuo fiasko ir pažeminimo. Prastai atrodo mūsų centrai. Danų treneris teisingai pastebėjo, kad danų centro žaidėjai nors ir žaidžia žemose lygose, buvo žymiai pranašesni už mūsiškius. Sunku patikėti, kad L. Birutis Ispanijos aukščiausioje lygoje buvo pripažintas geriausiu ir naudingiausiu, berods, rugsėjo žaidėju.

Dabar, atsigavus po tokios sėkmės, vyr. treneriui  D. Maskoliūnui reikės įveikti dar didesnį barjerą – atranką į Tokijo olimpiadą. Viltį didina, kad tas „burbulas“ vyks Lietuvoje, Kaune, birželio 29-liepos 4 d. Tarp šešių komandų kelialapis į olimpiadą bus vienas, labiausiai pavojingas varžovas mums bus Slovėnija, ypač jei žaistų L. Doncičius. O patekus į olimpiadą, C grupėje tektų labai stiprios Ispanijos, Argentinos rinktinės, nenurašant ir šeimininkų japonų. Mes turime daug gerų žaidėjų, bet superžvaigždžių mažai. Gal iš dalies joms galima priskirti D. Sabonį ir J. Valančiūną, bet jei jie negalėtų dalyvauti, tada rinktinei jokių šansų olimpiadoje pakliūti net į dešimtuką. 

Kol kas, be abejo, svarbiausia patekti. Po nepriklausomybės  paskelbimo Lietuva dalyvavo visose 7-iose olimpiadose, tad nepatekus būtų labai skaudus smūgis visai krepšinio bendruomenei. Turime kylančių jaunųjų talentų, kaip antai: Ąžuolas Tubelis (211 cm, 19 metų), Paulius Murauskas (204 cm, 17 metų), Matas Buzelis (203 cm, 16 metų), Giedrius Bergaudas (212 cm, 20 metų). Tad manyčiau, kad jie – vėlesnių Europos čempionatų, būsimų Vasaros olimpinių žaidynių Paryžiuje realūs kandidatai į rinktinę.