Į redakciją paskambino pasipiktinusi moteris, prašydama paaiškinti, ar teisingai elgiasi medikai, neatvykdami į iškvietimą pas 83-ejų močiutę, kuri šaukia nuo didelio kairės pusės galvos skausmo.

Pasak moters, jos mamai buvo akivaizdi priešinsultinė savijauta, bet medicinos darbuotojas liepė rasti namuose vaistus nuo skausmo ir gydytis patiems kaip pavyks. O blogiausiu atveju, vėl skambinti 112. Kokiu dar blogiausiu atveju?..

Visa laimė, kad dukra namuose rado galvos kraujagysles plečiančių vaistų, kuriuos, davusi senolei su APAP tablete, tik po poros valandų sulaukė kažkokio rezultato. Jau nežinia kuris vaistas padėjo… Skaudžiausia dukrai, kad pasakius ligonės amžių, buvo greitai pasiūlyta savigyda, be komentarų.

Nežinau, gal mes nesulauksime tokio amžiaus, kuriame bus baisu kviestis pagalbos, nes gimimo data jau morališkai nurašys gyvenimo prasmę. O gal medicinos darbuotojai tiesiog įpranta prie nuolatinio pagalbos šauksmo telefono ragelyje, o jos svarbumo lygiai abejingai, tiksliai, logiškai, konvejeriu dėliojami į iškvietimų stalčius… 

Suprantama, galima daug kalbėti apie situaciją, virusą, kitokius trukžius ir problemas. Bet panašūs nusiskundimai kartojasi iš metų į metus. Teko girdėti moters pasipiktinimą dėl medikų kategoriškumo – atsisakymo atvykti pas 75-rių metų senolį. Pasakotojos skundų klausytojai tuomet nutarė, kad po 70-ties, nėra ko skambinti į Greitąją ir „kvaršinti tarnyboms galvas“.  

Sakoma, kad Aukščiausias veda pašauktųjų medikų veiksmus, bet ar visi jie tikrai pašauktieji? Ką reiškia Hipokrato priesaika?

Pokario Lietuvoje medicinos darbuotojų buvo reta, ypač provincijoje. Tėvų pasakojimuose šilčiausi žodžiai skirti karo felčeriams, dirbusiems viename ar kitame provincijos bažnytkaimyje, miesteliuose. Jie dirbo chirurgų, akušerių, pediatrų ir kt. medicinos specialistų darbus, nes žmonės ieškojo pagalbos, kvietė nelaimėje, o jie gelbėjo kuo galėdami. Stebino medikų didelis praktinių žinių bagažas, greita reakcija kritinėse situacijose, pasiaukojimas. Darbas karo sąlygomis išugdė juose tvirtą pareigos pacientui jausmą. Pasak liudininkų, tie medikai važiuodavo bet kokiu oru, bet kokiu transportu, su minimaliais instrumentais, nes svarbiausia – žmogaus gyvybė. Šiandieninė 60-mečių karta dėkoja už išgelbėtas gyvybes tolimoje praeityje „Dievo siųstiems žmonėms“. Būtent taip juos įvardija pokario kartos. Dauguma šiuolaikinių medikų garbingai neša savo pasirinktą misiją, bet skundai ne apie juos. Piktinamasi neatidarančiais namų durų nelaimėje, nerandančiais laiko patarimui, abejingais paciento skausmui, amžiui. 

Kokių karų, ekstremalių situacijų reikia tiems specialistams, kad pagaliau nubustų, supratę savo profesinio pasirinkimo esmę? O gal jie prasilenkė su tiesa savo pasirinkime, kuriame bereikšmiais tapo Hipokrato priesaikos žodžiai.

Iš Hipokrato priesaikos

„Gydydamas ligonius, nurodysiu pagal sugebėjimą bei sąžinę atitinkamą gyvenimo būdą ir juos saugosiu nuo bet kokios žalos ir skriaudos.

Niekam, nors ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų, taip pat panašių jų sumanymų patarimu neparemsiu. Be to, nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti.

Užsiimsiu medicinos menu, gyvendamas nesavanaudiškai ir dorai.

Į kokį tik namą aš beužeisiu, žengsiu sergančiųjų labui, be išankstinio kėslo pakenkti ir įžeisti. Visa, ką gydydamas matysiu ar girdėsiu, ar šiaip ką, net ir nekviestas gydyti, patirsiu apie žmonių įprastą gyvenimą, nutylėsiu ir laikysiu paslaptyje, jei nebus reikalo tai viešai paskelbti.

Taigi, šios priesaikos nepriekaištingai laikantis bei jos nelaužant, tebūna man lemta džiaugtis gyvenimo laime ir darbo sėkme, o mano garbė tebūna amžinai visų žmonių aukštinama. Jei šią priesaiką sulaužysiu ar neteisingai prisieksiu, teįvyksta man viskas priešingai“…