Skip to content

Kai ryžtas ir užsispyrimas – privalumas

Sigita TELYČĖNAITĖ

Mano pašnekovė Jolanta JURĖNIENĖ jau gerai žino, kad gyvenimas – metų laikų virtinė, kurioje kiekvienas turi ištverti rūsčiausias žiemas, kad galėtų džiaugtis vasaros puikumu. Svarbiausia – niekada nepamiršti, žiemos trunka ne amžinai… Gyvenimo permainos, sukrėtimai padeda skilti ir atsiverti mumyse slypinčiai meilei, jėgai, stiprybei, kurioje naujomis spalvomis prabyla pasaulio grožis. Gyvenimas lieka geriausiu mokytoju.

Stebint Jūsų visuomeninę, kūrybinę veiklą, džiugina talentas ir energija. Ar nepristigote jėgų ir įkvėpimo karantino rėmuose?

Talento tikrai neturiu, tik daug darbo ir klaidų taisymo, vis eksperimentuoju. O energijos gal ir per daug, nors kartais sakoma – mažiau yra daugiau. Gal reikėtų į viską žiūrėti ramiau, bet  norisi tobulo rezultato.

Dar 2015 m. sausio pabaigoje, susirinkus kelių kaimų gyventojams, slapto balsavimo metu buvau išrinkta Dysnos bendruomenės pirmininke. Tuo metu ne vadovo rinkimai sulaukė daugiausia diskusijų, o svarstomas bendruomenės pavadinimas. Mano ryžtas ir užsispyrimas, buvo priimtas su „trenksmu“, nes karštai gyniau Dysnos vardo pasirinkimą. Juk mes turime upę Dysną, kaimą Dysną, ir dar ten lankytiną vietą – A. Voldemaro paminklą.

Jėgų karantine tikrai nepristigau. Bet situacioja pristabdė veiklas, vyresni bendruomenės nariai mėgsta gyvą bendravimą. Deja, privalome laikytis saugumo.  Šiuo nelengvu laikotarpiu pirmoje vietoje – sveikata. Gal nedidelė pertrauka visiems išeis tik į naudą?

Gebėjimas nepasiduoti gyvenimo sunkumams, puoselėti esminius dalykus, išlikti kovotoja – paveldėtas iš tėvų, senelių?

Esu senosiomis tradicijomis ir pažiūromis išauklėtas vaikas, tikrai dėl to nesigailiu ir nesiskundžiu. Tėvo netekau dar paauglystėje, mama dirbo tuometiniame kolūkyje, buvome neseniai atsikraustę į dabartinė gyvenamą vietą Dysnos kaime, turėjome nemažą ūkį. Gyvenimas nelepino, tikrai užgrūdimo. Teko daug duobėto kelio  nueiti. Esu išmokusi, kad pradėtą darbą visada privalai užbaigti, nesigirti tuščiai ir niekada niekuo nesipuikuoti.

Kas gyvenime skatino ieškoti savęs? O gal ieškoti kitų?

Dažniausiai susiklosčiusios aplinkybės, gal noras padėti, ar tinkama linkme nukreipti savo energiją.

Savanoriavimas probacijos tarnyboje  – suteikė kitokių gyvenimo spalvų. Bendruomeninė veikla davė kūrybiškumo laisvę, meditaciją su neblogu rezultatu.

Dažnai girdžiu, kad geras žmogus – ne profesija. O kaip manote Jūs?

Reikia dirbti mėgiamą (mylimą) darbą, tuomet ir į darbą einama, kaip į šventę. Niekada neskirsčiau žmonių pagal profesijas, ar užimamas pareigas, o visuomet didžiavausi žmonėmis, kurie yra savo srities specialistai. Gerumas gali tapti prioritetu, visą praskiriančiu spinduliu kiekvieno žmogaus gyvenime. Svarbu – ką šiandieną pasirinksi… 

Kiek svarbi aplinka,  kurioje gyvenate? Ar norėtumėt pasinerti į didmiesčio šurmulį, kažkur keliauti?

Gerą aplinką kuriame patys, o gal mūsų požiūris į esamas situacijas. Visada esu atvira naujovėms. Jaunystėje daugelis studijavome didmiesčiuose, išgyvenome šurmulį ir skubėjimą, dabar ieškome kitokių prioritetų. Esant dabartinei karantino situacijai, kaimo vietovės tapo didžiausiu privalumu. O kada už lango dviženklis minusas, tai iškeliauti norėčiau tik ten, kur šilta ir nereikia rūpintis malkomis, kasti sniego.

Šv. Gralio žmonija ieško nuo neatmenamų laikų. Kodėl?

Žmonija visuomet tikėjo legendomis. Legendos (tikėjimas) padeda išgyventi net ir sunkiausiu laikotarpiu. Tikėjimas yra labai svarbus. Tą įrodo trys legendos versijos: taurė, akmuo, relikvija.

Tikintieji nori taurės, akmenį galima padėti duobėtame kelyje, relikviją galima perduoti iš kartos į kartą.

Jeigu vieną dieną į mano rankas patektų šv. Gralis, lemtingą akimirką paprašyčiau visiems Taurės, kad nors po mažą lašelį Laimės žmonija gautų,– be pykčio, verdančio pavydo, nevaldomos neapykantos. Sau paprašyčiau akmens, kad nebūtų toks duobėtas kelias… Labai svarbu gyvenime pasižadėti, kad ir kas nutiktų, atkakliai eiti autentiškumo link, tik tokia nuostata laiduos tikrą sėkmę, didžiulių ir kilnių tikslų išsaugojimą savyje.

Nuotraukos J. Baltakio ir iš asmeninio J. Jurėnienės albumo

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *