Skip to content

Tos slapukės pelėdos

Pranas ZUBRICKAS

Viena paslaptingiausių pasaulyje sparnuočių yra pelėdos. Jų daugiau nei 200 rūšių, Lietuvoje – 13, peri tik 9 rūšys. Didžiausia pelėda – tai didysis apuokas, mažiausia – žvirblinė pelėda. Be jų pas mus dar veisiasi naminės, žvirblinės pelėdos, mažasis apuokas, lututė, pelėdikė, o taip pat balinė, uralinė, liepsnotoji pelėdos ir didysis apuokas. Užklysta baltoji pelėda, apuokėlis, laplandinė, raiboji. Truputis apie didžiausią, įspūdingiausią – didyįį  apuoką, kuris buvo labai retas mūsų šalyje, bet pastaraisiais metais jų populiacija po truputį didėja. 

Prisimenu, kai prieš įkuriant mūsų Nacionalinį parką ir 1969 m. atliekant zoologinę praktiką prie Baluošo ež., Šuminų kaime, ir lankantis pas garsiausią (išgarsintą rašytojo R. Budrio) ,,žvėrių karalių“ J. Šinkūną  Želmeniškės (Prūsijos) kaime, jis mums, studentams, papasakojo, kad Ažvinčių girioje buvo radęs perintį didyjį apuoką. Vėliau kruopščiai tyrinėjęs Nacionalinio parko gyvąją gamtą dr. Bronius Šablevičius  perinčių apuokų nerado. Studijų laikais, kada domėjausi plėšriaisiais paukščiais, kilo mintis: gal didžiuosius apuokus reikėtų grąžinti į mūsų girias? Nuvažiavęs į Leningrado zoologijos sodą, sužinojau, kad įmanoma gauti apuoko kiaušinių ar net jauniklių. Parvykęs, buvusiam Gamtos apsaugos komiteto pirmininkui K. Giniūnui siūliau atkurti Lietuvoje beveik išnykusius šiuos girių gražuolius, bet jis niekaip nesureagavo. Bet po kuriuo laiko pats nuvykęs vizito į Švediją ir pamatęs, kaip gana lengva juos veisti nelaisvėje, davė nurodymą įkurti veisyklą mūsų nacionaliniame parke. Vieta buvo parinkta Vyžių kaimo teritorijoje ir įkurtas voljeras veisti apuokus, atgabentus iš Rusijos, bet eksperimentas nepavyko. Dabartiniu metu gana sėkmingai nelaisvėje jie veisiami Kauno zoologijos sode, o po to paleidžiami į mūsų miškus ir girias. Beje, kaip nekeista, bet ir didieji apuokai eina civilizacijos linkme (kas seniai stebima su daugeliu kitų gyvūnų rūšių Vakarų šalyse) – jie keliasi arčiau gyvenviečių, žmonių. Daugiausia didžiųjų apuokų yra Pamaryje, manoma kad Lietuvoje dabar yra 15–20 perinčių porų.

Mažiausia – žvirblinė pelėda, kuri ir dažniausiai paplitusi pelėdų rūšis. Pradėjo sparčiai plisti prieš 50–40 metų, o dabar, brėkštant saulei, galima girdėti jos balsą, primenantį juodgalvės sniegenos melancholišką švilpimą. Arti sodybų, be naminių pelėdų, rečiau apsigyveną gana negausi, vis retesnė liepsnotoji pelėda. Toliau nuo sodybų atviruose (varnų) lizduose peri mažasis apuokas ir visiška slapukė, gyvenanti apleistuose kaimų statiniuose – pelėdikė. Labiausiai miškų glūdumoje linkusi gyventi, daugiausia didžiųjų meletų uoksuose – yra lututė. Berods, pirmąsias perinčias lututes Lietuvoje užtiko Bronius Šablevičius: 1978 m. Ažvinčių  sengirėje. Jų populiacija labai kenčia nuo kiaunių. Retos balinė ir Uralinė pelėdos. Retkarčiais į mūsų kraštą užklysta baltoji, raiboji, laplandinė pelėdos ir apuokėlis.

Kuo patraukia pelėdos? Pirmiausia – išraiškingomis akimis, plačiu žvilgsniu (270 laipsnių), begarsiu skrydžiu, nepaprasta klausa. Jos, gaudžiant stipriam vėjui, už keliasdešimt metrų po sniegu sucypsėjus peliniam graužikui, sugeba užpelenguoti ir sučiupti grobį. Tarp kitko, pagal akių spalvą galima nustatyti, kokiu paros metu ji yra aktyviausia, t. y. medžioja. Tamsias akis turinčios pelėdos dėl įspūdingos klausos medžioti gali visiškoje tamsoje. Galima čia paminėti ir liepsnotąją pelėdą. Oranžinių akių pelėdos aktyvios sutemų ir aušrų metu (didysis apuokas). Geltonas akis turinčios pelėdos aktyvios ir dienos metu. Tai baltoji, raiboji pelėdos, nes gyvena šiauriniuose regionuose, kur yra poliarinės dienos. Mėlynų akių pelėdų gamtoje nėra, tik pakoreguotose nuotraukose. 

Nuo vaikystės per gyvenimą esu laikęs ne vieną pelėdą, dažniau naminę ir mažąjį apuoką. Nesijaučiu, kad tuo esu padaręs žalos gamtai, tiksliau – jų populiacijos gausumui. Praktiškai visos pelėdų rūšys deda daugiau kiaušinių ir jauniklių dažnai išsirita per daug, kartais net negali jų išmaitinti. Jos turi biologinę ,,madą“ dėti kiaušinius  ne padieniui ir, kas svarbiausia, pradeda perėti nuo pirmojo. Tada tarp pirmo ir paskutinio jauniklio būna gana didelis amžiaus skirtumas. Esant „nepelningiems“ metams, jauniausi dėl grobio nepritekliaus paprastai žūva arba tiesiog sulesami vyresniųjų. Ne kartą yra tekę rasti tokių pagrandukų, nukritusių ant žemės ir paliktų tėvų. Tais atvejais, kai likęs paskutinis iš uokso ar inkilo bando kartu su vyresniaisiais  išskristi, bet dar nepajėgia skraidyti, suaugę tėvai tokį palieka likimo valiai. Kad ir pernai: netolimas kaimynas netoli mano sodybos ant žvyrkelio pastebėjo jam nepažįstamą paukštį. Atėjęs atpažinau, kad tai naminės pelėdos jauniklis, beveik apsiplunksnavęs, bet skristi dar negalintis pamestinukas, tad net nesipriešina imamas į rankas.

Dabar dar galima pagelbėti pelėdoms, iškeliant inkilus, ypač naminei pelėdai. Inkilo gamybai reikia sausų, geriausia drebulės, 28–30 cm pločio ir 2,0–2,5 cm storio lentų. Lentų ilgis (aukštis) – nuo 55 iki 62 cm, landa keturkampė – 13cm, iki jos – 37 cm. Dugne – drenažinės skylutės iki 1cm, dugną geriausia iškloti medžio drožlėmis (sudrėkusios pjuvenos užkemša skylutes). Iškelti inkilą reikėtų 5–8 m aukštyje, tik ne iš atviros saulėtos pusės.

Kas domisi pelėdomis, Lietuvoje yra jų parkas – Vilniaus rajone, Rudaminoje. Slavomyro Tabėros parke gyvena apie 20 vnt. kelių rūšių pelėdų. Pas mus rajone, Paukščių kaime pas Rakauskus, galima pamatyti liepsnotąsias pelėdas. 

Kauno zoologijos sodo nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!