Vasario 9 d. „Mūsų Ignalina“, o vasario 12 d. ir portale lrytas.lt buvo paviešinta Ignalinos greitosios medicinos pagalbos vyresniosios slaugos specialistės Dianos Vilčiūnienės informacija apie GMP darbuotojų problemas, stengiantis atlikti tiesiogines pareigas – gelbėti žmonių gyvybę, ir nuolatines konfliktines situacijas VšĮ „Utenos ligoninės“ Priėmimo skyriuje. Po straipsnių atsiliepė nemažai gyventojų, portaluose nuomones išsakė net ir patys Utenos medikai, D. Vilčiūnienei paantrino ir Molėtų GMP vadovė Auksė Mackonienė. 

Surinkta informacija perduota Sveikatos apsaugos ministerijai bei LR prezidentūros atstovams, prašant išsiaiškinti ir atsakyti. 

Šiandien pateikiame žinomos rajono gyventojos, dešimtmečius vykdančios kaimo turizmo veiklą Ginučių kaime išskirtinai tik su užsieniečiais, Reginos Maksimovienės nuomonę. 

„Noriu pradėti nuo padėkos pirmiausia Ignalinos GMP komandai, kurie nuo praėjusių metų sausio buvo daug kartų kviesti į mūsų namus, nes reikėjo pagalbos ir man pačiai, ir vyrui. Ačiū jiems nuoširdus už operatyvumą, užsispyrimą ir net už savo gyvybę. 

Sausio 2 d. pačiai teko gulėti Utenos ligoninėje dėl stipraus kraujotakos sutrikimo. Tikrai per jėgą mūsų greitoji išvežė mane, nors aš jau paisčiau nesąmones, bet jų užsispyrimo ir profesionalumo dėka likau gyva. Iki sausio 6 d. išgulėjau Kardiologijos skyriuje. Mane tikrai žiūrėjo, pastatė ant kojų, neturiu jokių priekaištų. Nors ypatingai gydytoja nežiūrėjo, surašė programą, pagal kurią tokiais atvejais gydo, ir tiek žinių. Nepatiko tik, kad man nepaaiškino, net ką leidžia, kokį poveikį tai turės man. Slaugytojos taip pat nieko nekalbėjo, liepė klausti gydytojos. Kažkoks užburtas ratas. Bet man pasisekė, kad tuo metu pagal medikų mainų programą dirbo slaugytojos iš Graikijos. Kadangi aš laisvai kalbu angliškai, o dvi iš mane slaugiusių medikių buvo graikės, tai aš viską iš jų apie save susižinojau. 

Dabar gi gydytojai nesikalba, išrašo į rankas neduoda, tai nieko apie save ir nežinai.

Vasario 4 d. stipriai pablogėjo vyro sveikata. Po visokių konsultacijų mes patekome pas Utenos ligoninėje dirbantį gydytoją Leipų. Puikus žmogus, geras specialistas. Visus tuos mėnesius buvo tapęs mums pagrindiniu ramsčiu tiek iš medicininės pusės, tiek iš emocinės pagalbos.  

Kovą ir balandį vyrą, jau sunkų ligonį, slaugiau namuose pati, valdydavau pompą, kuri užsikišdavo krauju, mat vyrui buvo įstatytas specialus kateteris skysčiams iš pilvo ertmės tekėti. Žinoma, ypatingais atvejais kviesdavom greitąją. 

Balandžio 15 d. pati susilaužiau dešinę ranką. Utenos ligoninėje man pagalbą suteikė gydytojas Bartašius. Labai puikiai sutvarkė ranką su narkoze ir išleido. Slaugytojos iškvietė ir tą pačią dieną parvykau namo. 

Gegužės 12 d., kad ištrauktų perteklinius skysčius ir atliktų kitas reikalingas procedūras, mus pakvietė gydytojas Leipus į Uteną. Tąkart nuvykti padėjo kaimynas. Jei prisimenate, tą šalčiausią gegužės dieną buvo prisnigta, šalta. Kadangi vykome patys, tai per priėmimą nepriėmė. Pati šlubčiodama dėl nesveikos kojos, nes operacija dar ir šiandien neatlikta, šiaip taip nutempiau vyrą į kitą korpusą. Gydytojas Leipus nusivedė vyrą procedūroms, o manęs paprašė laukti prie durų, kadangi visus nurodymus man duos ir reiks pasiimti vyrą.

Koridoriuje buvom keturiese, dideliu atstumu vienas nuo kito, su kaukėmis. Ir tuo metu priėjo Utenos ligoninės direktoriaus pavaduotojas medicinos reikalams Sergejus Naumkinas. Kaip jis grubiai pristojo prie manęs, kad aš turiu išeiti į lauką. Mato, kad senjorė (81 m.), koja šlubčioju, ranka parišta, lauke šaltis…

Pradėjau aiškinti, kad laukiu gydytojo pakvietimo, nes parašė čia pabūti… Net nesiklausė, šaukė. Griežtai pasakiau rankomis neliesti, jei nori, gali stumti taip, bet aš iš čia neisiu, juolab, lauke toks šaltis, o sveikata ne kažin kokia. O jis man iškvietė policiją! Pasirodė, kad policijos pareigūnas buvo kur kas mandagesnis ir supratingesnis, nei ligoninės administracijos atstovas. Pareigūnas pamerkė akį, paėmė už parankės ir mane išlydėjo į lauką. Netrukus teko grįžti atgal, nes ir Leipus manęs užsiieškojo, nustebęs pasikvietė užeiti į kabinetą. 

Kitą dieną man jau paskambino pats gydytojas Leipus ir prašė parašyti apie tą incidentą, bet aš priminiau, kad mano sulaužyta dešinė ranka ir aš net šaukšto nenulaikau, o ką jau parašysiu. Kai nuėmė gipsą, tada po 10 dienų, birželio 30 d., vyko vyro laidotuvės, visa ta emocinė sumaištis ir aš nieko niekur nerašiau. Tik štai dabar nebeištvėriau, pasikviečiau Jus. 

Pasakysiu tik viena – S. Naumkinas – ne žmogus, o gyvulys. Iki šiol negaliu atsigauti“, – pasakojo R. Maksimovienė. 

Moteris turi pastabų ir kai  kuriems Ignalinoje dirbantiems medikams. 

„Esu užsigavus ant savo šeimos gydytojos Ignalinoje. Kaip kokį nusikaltėlį nuo ryto iki 13.30 val. pralaikė už durų, kad siuntimą išrašytų. Negražiai elgėsi ir konsultuojantis traumatologas Stašaitis. Sykį nenorėjo priimti, nes pasikeitė jo planai, nors aš atvažiavau pagal nurodytą laiką. Dar išsišaipė, kai pasakiau, kad su taksi atvažiavau 15 km. O kaip gi kitaip gali atvažiuoti iš kaimo (Linkmenų sen., Ginučių k.), jei pats nevairuoji? Bet aš radau būdų, kaip atstovėti savo, tik man skaudu, kad atėjęs pas kai kuriuos medikus, turi jaustis kaip koks antrarūšis, pastumdėlis. Demonstruodami nepagarbą pacientui, ypač tinkančiam į tėvus, medikai tik parodo savo vidinės kultūros ir emocinės brandos stoką. 

Negalima visų medikų matuoti pagal vieną kurpalį. Tą liudija ir Reginos Maksimovienės šeimos istorija. Tad jei susiduriate su vienu netinkamu specialistu, galbūt ieškokite kito, bet nesakykite, kad visi medikai yra blogi. Kaip ir pardavėjai, tarnautojai, vairuotojai, mokytojai ar tiesiog kaimynai. Jų yra visokių! 

Autorės nuotr. 

Lina RAGINYTĖ (metrastininkai@gmail.com)