Dvasios jėga, kurios stipriame ir nebyliame švytėjime pakyla svajonių aitvarai – duota ne kiekvienam. Ne kiekvieno sutikto žvilgsnis neša savyje paslaptingas galias, gebančias atverti aplinkiniams pačių geriausių knygų pasaulius, ryškiausius amžinos muzikos klodus, stipriausius ir įtaigiausius žodžius. Sutikit, ne kiekvienam duota Mokytojo širdis.

Išminčiai teigia, kad pasaulio tautų likimas yra Mokytojų rankose. Lituanistė Nijolė KERAITIENĖ, eidama pašaukimo keliu, daugelį metų žmogiškumo talentu dalinasi su savo mokiniais. Mokytojos meilė gimtajam kraštui, tradicijoms ir papročiams, ugdo naujų kartų pilietiškumą, patriotizmą, gimtosios kalbos saugojimo ir suvokimo svarbą. 

Moteris-Mokytoja visais laikais atliko ypatingą misiją mūsų tautos istorijoje. Dabartinio laikmečio išbandymai vėl iš mokytojų reikalauja susitelkimo, dvasios jėgos, išminties. Tarptautinės moters dienos išvakarėse su Mokytoja kalbame apie aktualijas. 

Stebint Jūsų darbinę veiklą, žavi talentas, energija, atsidavimas pasirinktai profesijai. Ar nepristigote jėgų ir įkvėpimo karantino rėmuose?

Nemanau, kad turiu kokį ypatingą talentą. Ko gero, rinkdamasi profesiją tiesiog pataikiau į savo roges, nes turėjau daug gerų mokytojų. Kažkada pagalvojau, kad esu laimingas žmogus: visą gyvenimą pradirbau toje pačioje mokykloje, teko bendrauti su daugybe žmonių, tiek mokinių, tiek mokytojų, tiek tėvų, bet negalėčiau pasakyti, kad kas nors mane žemino, varžė saviraišką, žlugdė. Priešingai – visada iš daugumos sulaukdavau ir tebesulaukiu  palaikymo, bendradarbiavimo, pritarimo. Tai labai džiugina.

O karantinas, žinoma, atima daug jėgų. Ir iš mokinių taip pat. Aišku, gerokai pramokom dirbti su technologijomis, bet kiek problemų jos išryškino! Tarkim, įsijungia vaikas mikrofoną, ir tu girdi tam pačiam kambary verkiantį kūdikį arba besimokančius dar kelis šeimos mokinius. Kaip jie pavargsta nuo šitos nuolatinės įtampos… O tokių mokinių mes turime daug. Pastaruoju metu nemenkas  būrys jungiasi prie nuotolinių pamokų iš mokyklos – tai bent kiek palengvina daugelio šeimų gyvenimą. Šiaip jau ieškome įvairiausių variantų, kaip galima būtų paįvairinti nuotolines pamokas, bet aišku viena – gyvo bendravimo niekas niekada nepakeis. Mokytojas robotas nepaklaus, kaip vaikas jaučiasi, neišklausys, dėl ko jam širdį skauda. 

Kokie pokyčiai palietė Jūsų vedamas pamokas?

Iš dalies jau kaip ir atsakiau. Bene didžiausias pokytis – gyvo bendravimo nebuvimas. Labai taikliai tai įvardino puiki Klaipėdos lituanistė Lilija Bručkienė – ekrane matai tarsi antkapėlius, su kuriais bendrauji ir ne visada gali prisišaukti. Ypač sunku per literatūros pamokas, kur norisi matyti akis, gyvas reakcijas, girdėti diskusijas, kurios nuotoliniu būdu dirbant būna vangokos. Internetas pilnas nuotolinio mokymo anekdotų, kurie mums nejuokingi, nes tai realybė, kai, pavyzdžiui, kiekvienam mokiniui turi atskirai paaiškinti, kokį pasiimti vadovėlį ir kurį puslapį atsiversti. Lėtėja tempai, menkėja savarankiškumas. Gabiesiems, motyvuotiems, žinantiems, ko nori, lengviau. Bet  ypač sunku mokytis patiriantiems mokymosi sunkumų. Mokiniams būtina rašyti ranka, ypač žemesnėse klasėse. Pastebiu, kad rašysena ir rašymo kokybė daugeliu atvejų ypač suprastėjo. Taigi nuotolinis mokymas, mano nuomone, tik geriau negu jokio. 

Gal atsirado daugiau laiko kūrybinei veiklai, artimiesiems?

Neatsirado. Nuotolinis darbas suryja daug daugiau laiko, negu galima įsivaizduoti iš šalies. Tu visada turi būti pasiruošęs ne vieną planą: o kas bus, jei nepavyks pasidalinti ekranu, strigs tavo pasirengtos medžiagos rodymas ir panašiai. O ką reiškia lituanistui darbų taisymai ekrane! Ir dar reikia turėti galvoje, kad mokinių pasiekimai nuolat turi gerėti! 

Bendravimas su artimaisiais taip pat virtualus: šv. Kūčios per zoom platformą, pasišnekam telefonu, pabendraujam per mesendžerį. Ką padarysi – reikalavimai yra reikalavimai. Juokinga pykti ant valdžios ir pulti protestuoti, kol niekas iš artimosios aplinkos nepatyrė infekcijos visu baisumu. Juk karantinas, ir dar griežtesnis, yra visame pasaulyje.

Kiek naujų vilčių ir svajonių šiandieną turite?

Žinoma, kaip ir visi turiu viltį, kad ši pandemija galop pasibaigs, kad gyvenimas grįš į įprastas vėžes ir galėsime džiaugtis paprastais dalykais: nevaržomu bendravimu, kelionėmis, susitikimais su artimaisiais. Labai gaila, kad praėjusiais metais karantinas „suvalgė“ mūsų tradicinę vakaronę, kurią buvome numatę skirti Pasienio tarnybos šimtmečiui. Ir pavadinimą buvome sugalvoję: „Mes – pasienio vaikai,“ ir scenarijų apmąstę. Norėtųsi vakaronių tradiciją išlaikyti – jos labai sutelkia bendruomenę, padeda atsiskleisti daugybei talentingų mokinių. Be to, man atrodo, kad jos stiprina mūsų, paribio žmonių, mentalitetą, kelia savivertę: kiek puikių, šviesių žmonių aplink esama, tik reikia juos pastebėti.

Pandemija moko mus visus. Jūsų gyvenimo credo nepakito išbandymų laikmetyje?

Ne, nepakito. Man iki šiol artimiausi Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Reikia tiek nedaug – tik pamatyti:/ Kiekvienam gyvenime šviesu“. Iš tiesų taip ir yra. Ir kai bendrauju su savo buvusiais mokiniais, matau, kaip klostosi jų likimai, vis aiškiau suprantu, kad ne tie iš mūsų reikalaujami nuolat gerėjantys pasiekimai lemia žmogaus gyvenimą, ir ne tai, kokiais pažymiais jis baigė mokyklą. Žmogaus laimė dažniausiai nepriklauso nuo jo mokyklinių pasiekimų. Jie svarbūs tik tol, kol esi mokykloje. O pandemija tik dar labiau paryškina mūsų visų laikinumą ir paakina atsigręžti į amžinąsias vertybes.

6. Ar smarkiai keičiasi Moters paveikslas dabartinėje visuomenėje? 

Ir taip, ir ne. Manau, kad moteris turėtų būti taikdarė, diplomatė, konfliktų sprendėja, o ne jų iniciatorė. Tačiau politikoje dalyvaujančioms moterims ne visad tai  pavyksta. Pastaruoju metu žiniasklaida  puoselėja savarankiškos, iniciatyvios, kūrybingos moters įvaizdį. Manau, kad tai svarbu: moteris turi teisę rinktis, kaip save išreikšti, kuo būti, ir nesijausti blogai, jei neatitinka kažkokio visuomenės primesto stereotipo. 

Ačiū už dialogą.