Skip to content

Kiekvieno laimė – kiekvienam sava

Lina RAGINYTĖ

Į veidą alsuojantis kovas žadina kiekvieną tavo ląstelę džiaugtis pavasario saule, bundančia gamta. Ir netiesa, kad tam gali kažkas sutrukti. Jokios netektys, ligos, skriaudos nėra stipresnės už prigimtinę Moters stiprybę ir teisę mylėti ir būti mylimai. Pirmiausia – mylėti save. Stebuklingiausias vyras, geriausias ir talentingiausias vaikas ir sėkmingiausia karjera nepadarys Moters laimingos, jei ji užmirš savyje gyvenančią mergaitę ir liausis mylėti save. Tik štai kiekvieno laimė ir meilė – kiekvienam sava. Pirmąją pavasario dieną Antagavėje gyvenanti Genoefa ŠERĖNIENĖ pasitiko 90-ąjį gimtadienį. Už nugaros – vargo, karo, sunkaus darbo, sūnų netekčių ir neteisybės audros, tačiau šiandien ji nuoširdžiai šypsosi.

Meilė – ne priežastis tuoktis

1931-ųjų kovo 1 d. Pagavės kaime, Gasių šeimoje, gimusi mergaitė gavo Genoefos vardą, reiškiantį „genties moterį“, bet visada buvo vadinama mažybiniu vardu – Genute. Ateidama į pasaulį ji atsinešė ir savo dalią. Šiandien žmonija nemažai svarsto, analizuoja, aiškinasi, ieškodama egzistencinių tiesų, tačiau anuomet Lietuvos kaime vargu ar kas per daug dėl to suko galvą. Kukliose žemdirbių šeimose tegalvojama apie kiekvienam lietuviui labai svarbią žemę ir prasimaitinimą, įvaldžius vienokį ar kitokį amatą. Jausmai, meilė, apsikabinimai – tuščias ir beprasmis laiko švaistymas. Meilė – ne priežastis tuoktis, reikia žiūrėti tik ekonominės naudos. Negalėtum sakyti, kad anuomet žmonės buvo bejausmiai. Tiesiog dar vaikystėje užslopintas jausmas išmokė meilę transformuoti ir išreikšti per materialius dalykus. Kam paglostyti galvelę ir paguosti, jei vaikas aprengtas, pavalgydintas ir net saldainį gavo. Kam žmogų apkabinti, kam jam nusišypsoti, jei prie vieno stalo sėdim ir tą patį maistą valgom. Genutė augo ir formavosi būtent tokioje aplinkoje, kada žemės dirbimas buvo viskas. „Nežinau, ar jūs mane suprasite, bet nuo mažų dienų dirbau juodžiausius, sunkiausius vyriškus darbus. Su arkliais visus žemės ūkio darbus įveikdavau, šienaudavau su vyrais ir net nežinojau, kad gali būti kitaip. Niekur aš nevažiavau, nesiblaškiau. Regis, čia maža dar, o čia jau, žiūrėk, pana. Susipažinom su Albertu, sutarėm gyventi kartu, susituokėm kai man buvo 25-eri ir tiek. Net ir pasakoti neturiu ką, paprastai, labai viskas paprastai“, – pasakoja Genutė. 

Antagavės kalvose

Iš Pagavės į Antagavę persikelti ne kažin koks iššūkis: vos kelių kilometrų atstumas palei tą patį Gavio ežerą. Todėl tradicijos ar įpročiai nebuvo per daug skirtingi. Apsigyveno Genutė su Albertu dar vyro senelių statytame namelyje su sutuoktinio tėvais. Vyro tėvas buvo amatininkas – batsiuvys, jos vyras Albertas – taip pat. Jis daug metų pradirbo tuometiniame Ignalinos buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate batsiuviu. O tuo metu Genutė dirbo visus ūkio darbus, augino vaikus. „Gimus pirmam vaikeliui, pavadinome jį Albertu. Dar ir dabar pagalvoju, kad negerai, jog davėme tėvo vardą. Sako, jei pirmagimiui  duodi tėvo vardą – bus blogai. Albertuką netrukus užpuolė geltligė ir vaikelis išgyveno 4 mėnesius. Skaudu, ką ir besakyti. Paskui gimė Vytukas, po jo – dukra Aldona“, – pasakoja moteris.

Genutė su vyru šienaudavo griovius visame rajone, paskui moteris Strigailiškio žuvininkystės ūkyje plušėjo, kol galiausiai įsidarbino taros sandėlyje ir ten dirbo iki jėgos leido. Taip Genutė su Albertu vertėsi 42-ejus metus. Šiandien jau 20 metų, kaip Genutė gyvena be vyro. Be laiko, vos 59-erių, palaidojo ir antrąjį sūnų, humoristą, laidos „Dviračio žinios“ vedėją, ekonomikos mokslų daktarą Vytautą, kurį ji ir dabar tevadina Vytuku. „Dažnai paklausiu, kodėl gi manęs nepaėmė? Kodėl jį? Juk aš tiek ir tiek prigyvenusi sėdžiu nei šiaip, nei taip. O jis tiek daug galėjo ir norėjo padaryti šiame gyvenime. Pamenu, kai buvo mažytis, toks užsispyręs su tais savo mokslais. Visi norėjom, kad batsiuviu būtų, mokė jį tėvas amato. Žinoma, jis jau prakutęs buvo, bet su piktumu. Tėvas liepia prikalti padus. Prišoksta, mikliai sukala sukala viską ir vėl prie tų savo knygų. Toks jau jis…“, – liūdnai sustingsta moters žvilgsnis ties anapus lango siūbuojančiu beržu.

Prieš 20 metų sunkiai susirgus Albertui Šerėnui, žmona jį slaugė namuose, tačiau ir jai buvo sudėtinga, tad į pagalbą atskubėjo dukra Aldona. Ji prižiūrėjo juos abu, o po tėčio mirties apsigalvojo ir pasiliko gyventi su mama. Jaunėlė Šerėnų dukra Aldona visai kitokia. „Aš greitai išliuoksėjau iš namų. Baigusi mokyklą įsidarbinau sekretore, paskui sukūriau šeimą, tada prasidėjo kelionės po Lietuvą ieškant, kur geriau. O pasirodė, kad geriausia – čia, Ignalinos žemėje.

Taigi, likusi gyventi su mama, po kelerių metų susipažinau su Viktoru, pirmąjį vyrą seniai palaidojus. Viktoras atsikraustė gyventi į Antagavę ir jau 16 metų jis yra šių namų ramstis. Mudvi su mama – panašios sveikatos: viena vienaip stipresnė, kita – kitaip. Atvirai pasakius, iki šių Kalėdų ji buvo net stipresnės sveikatos už mane. Sutrikus ritmui pateko į ligoninę, o besigydydama ten pasigavo COVID-19. Žinoma, kiek silpnokai jaučiasi, bet pavasariui atėjus tikimės dar daržuose padirbėti, pasivaikščioti palei ežerą“, – atvirauja Aldona. 

Pralėkė Genutės gyvenime 90 pavasarių. Visko juose būta… ir dar bus. Pasaulyje vaikšto 4 anūkės, bėgioja jau ir 4 proanūkiai. Šiandien Šerėnų namuose pagrindinis žmogus – žentas Viktoras. „Ir mano Vytukas taip visada džiaugėsi Viktoru. Visus keturis namų kampus jis dabar laiko ir mudvi su dukra prižiūri. Įsivaizduojat, jis man net bulvių kasti neleidžia, nors aš gi stveriuos. Darbus dirba, namus prižiūri, valgyti padaro ir dar gerą žodį randa laiko pasakyti. Ko dar benorėti iš gyvenimo gali…“, – retoriškai klausia Genutė. 

Kad ir kaip keistai dabar beskambėtų, bet išsilavinimas pirmiausia žmogų išmoko bijoti, nepasitikėti, abejoti, manipuliuoti, veidmainiauti ir gudrauti, o tik paskui ateina žinios, informacija, patirtis ir galbūt, tikrai retais atvejais, – išmintis. Jei pavyksta pasiekti išminties, tada galima tikėtis ir susigrąžinti laimę, ramybę, pagarbą ir visa apimančią Meilę į savo širdį. Toje pačioje vietoje gyvenimą praleidusi ir didelių mokslų nesiekusi Genutė išvengė egzistencinių paieškų audrų, ji rami, viskuo patenkinta ir gražiai pragyvena kiekvieną, jai skirtą dieną. 

Autorės nuotr. 

Lina RAGINYTĖ (metrastininkai@gmail.com)

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here