Skip to content

Apie Stambulo konvenciją

Alfredas BESUSPARIS (Advokatas)

Vėl kilus diskusijai dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo Lietuvoje, vis dažniau skamba žodžiai: „O ar pasisakantis prieš skaitė nors vieną šios Konvencijos sakinį?“. Todėl ir man parūpo perskaityti Stambulo konvencijos tekstą (publikuojamas tekstas internete pavadinimu „Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimojo šeimoje prevencijos ir kovos su juo“). Pats Konvencijos pavadinimas ir jo idėja skamba įtikinamai, kad tai tarptautinis dokumentas, kuris pagaliau visai žmonijai suteikia teisinį  pagrindą pareikalauti iš valstybes valdančių institucijų atsigręžti į vis dar bujojanti reiškinį: „Molči boba, o tai gausi į dantis.“. Tačiau…

Konvencijos 3 str. punkte C rašoma: „Lytis – socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“. Noriu atkreipti dėmesį į Konvencijos formuluotę „socialiai susiformavę“. Taigi ne gimę, o „socialiai susiformavę“. Manau, čia ir yra visos diskusijos pagrindas. Tai reiškia, kad Konvencija įpareigoja šalis, pasirašiusias šią Konvenciją, kiekvienam asmeniui, kuris mano, kad jis fiziškai būdamas nuo gimimo (o tiksliau, nuo pradėjimo momento) vyru yra moterimi arba atvirkščiai, valstybė taip ir turi traktuoti. Ar tai ne absurdas? Kodėl Konvencijoje atsirado toks punktas – sunku pasakyti. Iš diskusijoje dalyvaujančių asmenų pasisakymų suprantu, kad šio absurdo siekdamos veikė tam tikros jėgos (pav. M. Puidoko straipsnis DELFYJE „Kodėl Stambulo konvencija – grėsmė šeimai, vaikams ir žodžio laisvei“). Supaprastintai galima sakyti, kad jeigu Jonas pradės socialiai reikštis kaip Janina, tai ir visi jį turi laikyti Janina, o ne Jonu su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Juk Lietuvos Konstitucijos 39 str. parašyta: „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“. Taigi, tariamoji Janina turi teisę sudaryti santuoką su tikruoju nuo gimimo Jonu ir atvirkščiai. 

Konvencijos III skyriaus 12 str. 1 d. rašoma „Šalys imasi būtinų priemonių, kuriomis būtų skatinami socialinių ir kultūrinių moterų ir vyrų elgsenos modelių pokyčiai, siekdamos panaikinti prietarus, papročius, tradicijas ir visą kitą praktiką, grindžiamus žemesnės moterų padėties idėja arba stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis“. Taigi valstybės yra įpareigojamos netgi skatinti tokį netipinį moterų ir vyrų elgsenos požymį, kaip… lyties keitimą.

Konvencijos 14 str. Švietimas, 1 punkte rašoma „Šalys tinkamais atvejais imasi būtinų priemonių, kad į oficialią visų švietimo lygių mokymo programą būtų įtraukta pagal kintančius besimokančių gebėjimus pritaikyta mokymo medžiaga: pavyzdžiui, tokiomis temomis: moterų ir vyrų lygybės, nestereotipinių lyčių vaidmenų, tarpusavio pagarbos, nesmurtinio konfliktų sprendimo tarpusavio santykiuose, smurto prieš moteris dėl lyties ir teisės į asmens neliečiamybę“. Reikalavimas šiame Konvencijos straipsnyje  būtų logiškas, jeigu jame nebūtų žodžių „kintančius, nestereotipinių vaidmenų“. Vėl sugrįžtame prie 14 str. suformuluotos sąvokos: „socialiai susiformavę“. Jeigu Jonukas reiškiasi darželyje kaip Janytė, tai jis ir turi būti Janytė, o devintokas Jonas (Janytė), turi ir per fizinio lavinimo pamokas jas lankyti kaip Janytė. Tas pat liečia ir kitus, pav. sportinių komandų sudarymo pagrindus ir panašiai. Ar ne absurdas? O juk šaliai, ratifikavusiai Konvenciją, draudžiama daryti bet kokias išlygas, pataisymus ir t. t. Taigi, vadovaujantis Konvencijoje prakištų subtilybių logika tam tikros tuo suinteresuotos grupuotės jau naudojosi vaikučiams išleisdami knygutes, kur princas įsimylį princą ir pan.

Lietuvos Konstitucijos 39 str. rašoma: „Šeima yra  visuomenės ir valstybės pagrindas“. Kaip jau minėta anksčiau, santuoka (tai yra šeimos sudarymas) galimas tarp vyro ir moters. Taigi Lietuvos visuomenės ir valstybės pagrindas gali būti ir vyro su vyru bei moters su moterimi santuoka. Tokia, mano nuomone, Konvencijos mintis. O kaip tada  su vaikais. Iš kur jie atsiras? Lieka viena – įvaikinimas. Juk Lietuva ir taip nykstančios populiacijos šalis. Tai  kas liks iš mūsų Tautos po 200–300 metų, jeigu bus ratifikuota Konvencija ir įgyvendinti jos reikalavimai? 

Susidomėjęs perskaičiau Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo kreipimąsi į kunigus, kardinolo Sigito Tamkevičiaus, kunigo Algirdo Toliačio, kapeliono Pauliaus Vaineikio ir kitų mintis apie Konvencijos subtilybes ir jos prieštaravimą Lietuvos valstybės pagrindams ir manau, kad jų mintys apie Konvencijos   (ne visos, o apie 10 proc.) prieštaravimą sveikam žmogaus protui ir valstybės egzistavimui duoda pagrindą manyti, kad Konvencija neturi būti Lietuvoje ratifikuota. Tai sudarys teisinį pagrindą Lietuvai išnykti iš žemėlapio. Lietuvos Konstitucijos 9 str. nurodoma: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendume“. Kaip suprantu, Konvencijos ratifikavimo klausimas ir yra Valstybės ir Tautos išlikimo klausimas. Tai ir būtų pagrindas skelbti referendumą. Juo labiau, kad ne vienas referendumas buvo skelbiamas dėl dvigubos Lietuvos pilietybės, kuris netgi nelietė Tautos išlikimo klausimo. Jeigu dabartinis  Seimas, veikiamas tam tikrų jėgų, vis tik skelbti referendumo nesiryžtų, manau yra kitas kelias – pasinaudoti Konstitucijos 9 str. nuostata, kad, reikalaujant ne mažiau kaip 300 000 rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių, Seimas privalo organizuoti referendumą. 

Dar vienas pastebėjimas dėl Konvencijos iš mano (o manau ir kitų su teise susijusių asmenų) praktikos. Lietuvoje yra priimta daug įstatymų, poįstatyminių aktų ir instrukcijų dėl smurto artimoje aplinkoje. Kas irgi atitinka Konvencijos reikalavimus. Tačiau yra bėdų, kai susiduriama su jų vykdymu. Niekas juk neskelbia duomenų, kai dėl smurto artimoje aplinkoje policijos darbuotojai, vadovaudamiesi instrukcijų reikalavimais, eikvodami savo brangų laiką, lėšas sulaiko lyg tai smurtautoją, o po 48 val. jį paleidžia ir tyrimą nutraukia nesant nusikaltimo (aš nekalbu apie susitaikymą). Juk gavus telefoninį pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje labai sunku nustatyti, kas iš tikrųjų įvyko, o vykdant instrukcijas, kartais ir sunku susigaudyti situacijoje. Prisimenu vieną pavyzdį iš didmiesčio kolegų darbo, kai pagal pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje, siekdami įvykdyti instrukcijos reikalavimus bei vengdami padaryti klaidą,  nuvykę policijos patruliai sulaikė ir uždarė į areštinę visusi įvykio vietoje buvusius 17 asmenų, nors po 48 valandų įtarimai tebuvo pareikšti tik 3. Taigi, kartais vykdant pagrįstus įstatymų reikalavimus, instrukcijomis ir nurodymais vykdytojams taip surišamos rankos, kad jie privalo pažeisti žmogaus teises. Ar ne taip gali atsitikti ir vykdant dviprasmiškus Konvencijos reikalavimus. Juk savo laiku buvo Moralinis komunizmo statytojo kodeksas, kuris teoriškai mažai kuo skyrėsi nuo Dešimt Dievo įsakymų, o po bandymo jį įgyvendinti dar ilgai žagsėsim.

Arūno Bernacko koliažas 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *