Skip to content

Kunigui Jonui Kardeliui atminti

Lina RAGINYTĖ

Šimtą metų švenčianti Gedžiūnėlių bažnyčia mini jos kūrėjo kun. Jono Kardelio mirties metines

Prieš metus, kovo 9 d., Ignalinos krašto tikinčiųjų bendruomenė Amžinybėn palydėjo kun. Joną Kardelį. Kunigas iš kitų išsiskyrė daugeliu dalykų: neįprastais pomėgiais – medžiokle ir žvejyba, labai artimu kontaktu su žmonėmis bei ilgiausiai, kone penkis dešimtmečius, išdirbęs tose pačiose parapijose, jas kūręs bei auginęs. „Kai mane, jauną kunigą, 1966 m. paskyrė dirbti į Kazitiškio kraštą, buvau palydėtas tokiais žodžiais: „Supus jis ten“. Kad nesupūčiau, nusipirkau šautuvą ir pradėjau medžioti. Štai koks mano laimės receptas. To paties – rasti gyvenime ramstį – linkiu ir jums visiems. Aš pasitikiu Dievu, tik vis prašau neatimti jėgų ir proto. Niekada neapleiskite tikėjimo, kad ir kaip sunku būtų“, – viename gražiame kraštiečių suėjime sakė kone 50 metų šiose žemėse žmones tikėjimo tiesų mokęs kun. J. Kardelis.

„Tapau toks kaip jie“

„Jeigu būčiau gyvenęs mieste, gal būčiau buvęs kaip dauguma kunigų. Tačiau baigus seminariją gavau paskyrimą į šį gražų kraštą, kur daug miškų, ežerų, pelkių ir kuriame gyvena daug žvejų bei medžiotojų. Tapau toks kaip jie“, – kažkada sakė kunigas J. Kardelis. 

Jo ir tėviškė Linkmenyse, kur tyvuliuoja Žiezdro ir Ūsių ežerai. „Mano tėvas nebuvo medžiotojas, bet giminėje medžiotojų daug“, – pasakojo klebonas.

Paklaustas, ar daug parapijiečių per išpažintį prisipažįsta brakonieriavę ir ar negąsdinąs jų Dievo bausme, klebonas J. Kardelis tik paslaptingai šypsojosi.

„Kilpininkų čia nemažai. Bet kur jų nėra? Kai 1966 m. atvažiavau į šią parapiją, miškuose buvo pilna žvėrių, o ežeruose žuvų.

Kiškių iki pietų nešaudydavome, kad nereikėtų neštis, – užtekdavo to gero ir prieš einant namo. O dabar daugelio žvėrių ir žuvų mažiau“.

Pasak kunigo, ne medžiotojai ir meškeriotojai dėl to kalti. Antai kurtinių seniai niekas neliečia, net rezervatuose jie saugomi, tačiau šių įspūdingų paukščių labai sumažėjo.

O kai kurių gyvūnų priviso per daug, ir kieno, jei ne medžiotojų, pareiga sumažinti jų skaičių. Pavyzdžiui, lapių, usūrinių šunų. Šie plėšrūnai ne tik suryja daugybę žvėrių ir paukščių jauniklių, bet ir platina pasiutligę.

Medžiotojų smerkti nereikia

„Kai kurie kolegos kunigai anksčiau stebėdavosi, kad medžioju. Paerzindavo: „Pas tave ir žvėrys miršta su kunigo palaiminimu“.

Bet, ačiū Dievui, dar nebuvo mano parapijoje, kad kas nors ligoniui ieškotų kito kunigo, o ne manęs. Spėju aplankyti visus parapijiečius“, – džiaugėsi klebonas.

Pasak dvasininko, Šventajame Rašte parašyta, jog Dievas, sukūręs žmogų, gyvius sutvėrė tam, kad tas žmogus turėtų ką valgyti. „Todėl nereikia smerkti medžiotojų. Jie ne tik išmaitindavo savo šeimas, bet ir nuo pražūties išgelbėjo nemažai gyvūnų rūšių, nes jas globodavo“, – aiškino J. Kardelis.

Tai daro ir klebonas. Rudenį prigrėbdavo po ąžuolais 4 maišus gilių, kurias skanaudavo šernai. Netoli klebonijos buvo surentęs slėptuvę kurapkoms ir priberdavo joje lesalo.

„Žvėris būtina šerti, kitaip dalis jų gali neišgyventi. Mūsų būrelio vyrai sukaldavo daugybę ėdžių, išpildavo po 40 tonų pašarų“, – pasakojo klebonas.

Sulaukdavo jo dėmesio ir zylės, žvirbliai, geniai, kėkštai bei kiti paukščiai. Klebonas Jonas Kardelis žiemą kas rytą pakabindavo medžiuose šalia savo namų lašinių zylėms, paberdavo lesyklose trupinių, o paskui gėrėdavosi pro savo langą paukščių puota.

Šernas nuvertė į pusnį

Klebonui J. Kardeliui iš Lietuvoje gyvenančių medžiojamų žvėrių kol kas nepavyko sumedžioti tik vilko. Kitokių žvėrių jis yra paklojęs daug. „Šernų sumedžiojau tiek, kad visa ferma susidarytų“, – prisipažino kunigas. Lapių vieną sezoną paklojo 18. Pavyko jam sumedžioti ir dvi lūšis – tais laikais, kai dar nebuvo uždrausta jų šaudyti.

Didelių nuotykių kunigas išvengęs. „Tik sykį būta pavojaus. Tada buvau pradedantis – neatsargus medžiotojas. Iššoviau į šerną, šis nugriuvo ir guli. Priėjau, o jis stryktelėjo ir kaip žiebs man į kojas – nuvirtau į pusnį“, – prisiminė kunigas.

Teko jam medžioti ir kitose šalies vietose, taip pat Rusijoje – prie Sankt Peterburgo, Urale. 

Žvėrieną kunigas labai mėgęs. Jau daug metų jam patarnaujanti šeimininkė Danutė moka skaniai paruošti klebono parneštos šernienos, ančių ar kitokių laimikių.

Lydeka – milžinė

Mėgo klebonas J. Kardelis ir žūklę. „Gerai būtų kartais ant bažnyčios durų prikabinti raštelį: „Klebonas meškerioja“. Žinotų svečiai, kur manęs ieškoti. Žinoma, nekabinu, nes vietos žmonės ir taip žino“, – anuomet šmaikštavo kunigas.

Didžiausias jo laimikis – metro ir 22 centimetrų ilgio lydeka, kurią ištraukė spiningu. 

„Man patinka ir medžioti, ir meškerioti. Aš kaimo žmogus, užaugęs prie ežerų ir miškų, – gal todėl mane taip traukia į gamtą“, –  prieš keletą metų pasakojo J. Kardelis. 

Gedžiūnėlių bažnyčia

Pietiniame Dysnų ežero ir pietvakariniame Dysnykščio krante, prie Dysnos upės, įsikūrusiame Gedžiūnėlių kaime stovi medinė Gedžiūnėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia, šiais metais švenčianti 100 metų sukaktį. 

Ignalinos rajono savivaldybės viešoji biblioteka paėjusiais metais vykdė projektą „Bažnyčių istorija žadina vaizduotę“. Šio projekto metu vyko pažintinės ekskursijos, edukacijos, paskaitos, koncertai. Rugpjūčio 22 dienos popietę vyko dvyliktoji išvyka į Gedžiūnėlius.

Bažnyčia yra tradicinio gyvenamojo namo formos, stačiakampio plano, vienabokštė. Statinys su varpinės bokšteliu, trisiene apside, prišlieta zakristija.  1921 m. pastatyta koplyčia. 1939 m. į Gedžiūnėlius persikėlęs klebonas Petras Budra pradėjo statyti naująją bažnyčią. Kunigo Karolio Gumbaragio pastangomis 1941 m. įkurta parapija, o 1943 m. pastatyta nauja bažnyčia, pritaikant senosios koplyčios pastatą.

Renginio metu skambėjo Ignalinos Švč. Mergelės Marijos bažnyčios šlovinimo grupės ir jos vadovo Vytauto Juodagalvio atliekamos giesmės. Projektu pasidžiaugė reziduojantis Gedžiūnėlių bažnyčią kun. Vytautas Pūkas, daug pasakojęs ir šią bažnyčią kūrusį J. Kardelį. Grybėnų  filialo bibliotekininkė Dalia Koršul pristatė kraštotyros dokumentų parodą, skirtą Gedžiūnėlių bažnyčiai ir ten dirbusiems kunigams. Didžiausias dėmesys buvo suteiktas ilgiausiai ten dirbusiam kunigui Jonui Kardeliui. Apie bažnyčią ir jos kultūrinį paveldą kalbėjo Laimutė Teteriukovienė. Ji papasakojo apie Gedžiūnėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios restauravimą ir visus medžio drožėjo Kazimiero Šėžos atliktus darbus, pristatė daugybę rankų darbo arnotų, kuriuos siuvinėjo šio karšto auksarankės. Šiltais ir jausmingais prisiminimais apie kunigą Joną Kardelį pasidalino Valerija Aleknienė iš Kazitiškio. 

Iš kunigo Jono išminties skrynios

„Nuo seno kryžius sodyboje atspindėjo tam tikrą socialinę padėtį, o kaime – bendruomenės dvasią. Iš toli atvykusiam keleiviui, ieškančiam kaime reikalingo žmogaus, nurodymai būdavo kartais duodami pagal kryžių ypatybes. Ir ūkininko sūnus, važiuodamas svetimo sodžiaus gatve, pagalvodamas apie būsimą žmoną, pasižvalgydavo ne tik gražesnio rūtų darželio, bet ir dailesnio kryžiaus, nes žinojo, kad tie du ūkininko požymiai – rūtų darželis ir kryžius – reiškia šeimos teigiamas savybes“, – anuomet mokė kun. J. Kardelis. 

Sykį bežiūrint į darbus N. Daugėliškio Šv. Joakimo ir Onos bažnyčios šventoriuje reguliuojantį kunigą Joną, šmėstelėjo mintis. Kunigas turbūt galėtų būti didžiu pavyzdžiu mums visiems, sunkiai atlaikantiems gyvenimo sūkurius, audras, pakilimus ir nuopuolius. Štai žmogus eina per gyvenimą gražia tiesia linija, ir, regis, jokios aplinkybės jo negali išmušti iš vėžių. Jis turi tikslą ir siekia jo ramiai, juokaudamas, neskubėdamas,  ką reikia apeidamas, ko reikia nematydamas ir negirdėdamas, ką reikia – pamokydamas, bet visiems geras, su visais draugiškas…

Lyg skaitydamas mintis, kunigas pokalbį pradėjo juokaudamas. „Kad kas žinotų, kiek aš turiu visokių patarėjų… Ir visi tiek žino, tiek visi nusimano… Jau net nebežinau, kurio beklausyti. Statau koplytstulpį, bet nežinau, kaip bus su patarėjais“, – merkia akį kunigas.

Galima būtų nusijuokti drauge su kunigu, tačiau nereikia būti išminčiumi, kad žinotum, kiek daug nuoskaudų, kartėlio ir net nebylių, nematomų ašarų slepiasi po kunigo pokštais. Mes tapome piktais tinginiais ir net nebesistengiame suprasti žmogaus ar bent retkarčiais išgirsti, ką jis mums iš tikrųjų sako. Svetimėjame su kiekviena diena ir tolstame vieni nuo kitų, nuo savo šaknų, tegirdėdami piktojo balsą ir sekdami paskui jį. O juk galime ir kitaip gyventi…

Projekto „Bažnyčių istorija žadina vaizduotę“ metu sukurtas filmukas, kuriame pasakojama ir apie Gedžiūnėlių bažnyčią. Kviečiame jį pažiūrėti Ignalinos TV arba Ignalinos viešosios bibliotekos interneto svetainėse. 

Ignalinos TV archyvo ir A. Panavo nuotr.

Lina RAGINYTĖ (metrastininkai@gmail.com)

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

2 komantarai (-ų)

  1. Nuostabus kunigas, tokių reta. Prisimenu nuo mažų dienų, visi geru žodžiu minim. Kai kiti pikti būdavo ir mėgdavo tikinčiuosius pašokdint, šis kunigas visus kitur atstumtus priimdavo atvira širdimi.

  2. Ačiū, malonūs prisiminimai


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *