Šeštadienį ryte Vaidotas Židanavičius, šiaip gyvenantis Vilniuje, atvyko į motinos sodybą Vidiškėse. Bevaikščiojant kieme, jam netrukus tiesiai ant galvos nutūpė… pelėda. Iš netikėtumo vyras nežinojo ką daryt. Nufotografavo, įkėlė į facebooką, pasipylė komentarai ir patarimai. 

Atsiliepė net Aplinkos ministerijos atstovas Marius Čepulis. Jis Vaidotui patarė jos nemaitinti ir jei viešnia sugeba skristi, reikia ją paleisti. Tai itin reta pelėda, tiksliau pelėdikė, lotyniškai Athene noctua. Jų Lietuvoje yra vos keli vienetai. Aplinkosaugininkai prašė išsamiai aprašyti, kaip ji atskrido, vietovės koordinatės, kur paleido (skambino kitą dieną). Mat laukinius gyvūnus, ypač retus ir saugomus, paimti iš gamtos ir laikyti draudžiama. 

O šeštadienį… Na, koks gi tu šeimininkas, jei svečią alkaną paleisi. Pamaitino pelėdžiukę žalia vištiena ir tik tuomet paleido į Vidiškių dvaro parką. Girdėjo, kad ten pelėdos gyvena. Tokia štai pavasarinė istorija.

Pelėdikė (Athene noctua)

Buveinė – gyvenvietės, sodai, parkai, nedidelės giraitės. Lietuvoje labai reta, nepakankamai ištirta rūšis. Viena iš mažiausių šalyje aptinkamų pelėdų. Daug didesnė už žvirblinę pelėdą ir dydžiu labai panaši į lututę. Tai sutemų paukštis ir aktyvi daugiausiai prietemoje bei naktį.

Apdaras pilkas su rudu atspalviu, nusėtas įvairaus dydžio balsvomis dėmelėmis ir dryželiais. Jis visais sezonais išlieka toks pat. Rainelė geltona. Viršutinė pusė rusvai pilka, nusagstyta įvairaus dydžio baltomis dėmėmis. Apačia balsva su išilginiais tamsiais dryžiais. Skruostų vainikai tamsūs, atrodo lyg suspausti, jų riba šonuose neryški. Uodega trumpa.

Pelėdikė miškuose negyvena ir mėgsta atviresnes vietas. Jos viršugalvis apvalus, galva lyg suspausta. Kadangi pelėdikės plunksnos mažiau papurusios, ji atrodo gerokai mažesnė už lututę. Skruostų „vainikai“ atrodo lyg suspausti. Ant galvos yra pailgų šviesių dryželių. Plunksnuoti pirštų pamatai.

Žmones prisileidžia arti. Pajutusi pavojų, susigūžia. Atviras erdves perskrenda banguotu polėkiu kaip genys. Peri daugiausiai pastatų, statinių užunarviuose. Minta smulkiais žinduoliais ir vabzdžiais. Jų tyko dažniausiai tupėdama stebėjimo vietoje – ant stulpų, pastatų.

Balsas labai įvairus. Kai kurios frazės panašios į kitų pelėdų, pvz., „kuik, kuik…“ ar „ku-vit, ku-vit…“. Kartais periodiškai kartodama šūkčioja „kooo-k“. Kai kada kniaukia panašiu į kačiukų balsu „ku-vjau“.

V. Židanavičiaus nuotr.