Ignalina šiais metais švenčia 155 gimtadienį. Aktyvių, savo MIESTĄ mylinčių žmonių pulkelis susibėgo draugėn, kad įteiktų neįkainojamą IGNALINAI ir ateities kartoms dovaną – papildytų MIESTO istoriją plačiajai visuomenei dar negirdėtais senais faktais, prisiminimais, pasakojimais, dokumentais, fotografijomis bei viską užfiksuotų. Žinoma, pasakosime ir apie dabar gyvenančius, Ignaliną kuriančius vyresnius ir jaunus žmones. 

Ignalinos televizija, Ignalinos viešoji biblioteka su jos neįkainojamais kraštotyros lobiais bei archyvais ir kiti ignaliniečiai aktyviai dirba jau trečius metus, ruošdami dovaną „Lagamino istorijos“, kurią po kruopelytę rodėme atskirais reportažais Ignalinos televizijos laidose „Savaitė“, rašėme laikraštyje „Mūsų Ignalina“. Ir toliau, tik dar aktyviau, gavę net ir mero Justo Rasiko palaiminimą, tęsime darbus, vykdydami šį sumanymą. 

Kviečiame ir kitus ignaliniečius jungtis prie mūsų: teikti idėjas, siūlyti įdomius žmones pokalbiams, pasidalinti prisiminimais, fotografijomis (kurias galime nuskanuoti ir jūsų namuose, kad nereikėtų niekur nešioti). Galite užsukti į Ignalinos viešąją biblioteką ir pasidalinti idėjomis, galite rašyti el. paštu: metrastininkai@gmail.com, arba skambinti tel. 8 611 61437. Iš anksto dėkojame ir džiaugiamės prisidėjus prie kilnaus tikslo. 

Turime ir idėją. Mūsų geležinkelio stotyje įrengti mūsų pačių drauge sukurtą parodą iš senųjų geležinkeliečių fotografijų. Gal ir pavyks… 

Pirmą kartą dar prieš švenčiant 150-ąjį Ignalinos gimtadienį atsirado dokumentų, liudijančių visai kitus Ignalinos kūrimosi pradžios metus. Šis reikalas buvo mandagiai „užmirštas“. Per tą laiką vis paniurnėdavo vienas kitas žmogus, bet tik tiek. Sutikite, logikos trūkta vien žiūrint į kaimynus: palei tą patį geležinkelį susikūrę miestai ir miesteliai (Švenčionėliai, Dūkštas ir t. t.) skaičiuoja jau 160 metų, o mes – 155. Žinoma, akivaizdu, kad dėl dokumentų ir informacijos trūkumo įsivėlusi klaida. Meras J. Rasikas siūlo trumpam visiems nusiraminti ir pasidžiaugti artėjančia švente: „Atšvęskime šiais metais 155-ąjį jubiliejinį gimtadienį, o jau kitais metais, ramiai surinkę visus reikalingus, liudijančius tikrąją miesto kūrimosi pradžios datą dokumentus, galėsime bendru susitarimu viską sutvarkyti – peršokti tuo metus į tinkamą skaičių.“

Pirmasis pasakojimas MI puslapiuose – apie pirmąją kepyklėlę Ignalinos mieste ir jos savininkus Goštautus. Prisiminimais dalinsis visiems žinoma ignalinietė Vanda GOŠTAUTAITĖ.  

Šiandien dalinuosi savo prisiminimais

Viskas prasidėjo nuo Rusijos imperijos valstybinio geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva tiesimo. Išsitraukiau senus a. a. močiutės Veronikos nuotraukų albumus ir leidau sau paklaidžioti prisiminimuose – atgaivinti girdėtus pasakojimus, kurie, galbūt bus kam nors įdomūs.  

Šių įvykių dalyvis – mano prosenelis, ilgametis geležinkelininkas Justinas Ozarinskas (1909–1981). Nors Justinas visada laikė save ignaliniečiu, būtent dėl geležinkelio jis gimė ne Ignalinoje, o Sankt Peterburge. Jo tėvas Anupras Ozarinskas (1879–1961) su žmona Augustina (1889–1952) iš šio krašto išvyko į Sankt Peterburgą tiesti geležinkelio ir taip jau nutiko, kad Justinas ten ir gimė. Anupras su šeima ilgą laiką kėlėsi iš vienos vietos į kitą palei geležinkelį, kol vėl sugrįžo į Ignaliną. Čia apsistojo visam laikui. Justinas jau nuo 14 metų pradėjo dirbti geležinkelininku. Vėliau sukūrė šeimą su Elena Mačiulyte (1909–1989), iš pradžių gyveno dabartinėje Totorių gatvėje, o paskui pasistatė namus Vilkakalnyje, dabartinėje Vilniaus gatvėje, kur namas Nr. 31. Keistai dabar atrodo, bet nelankęs universitetų Justinas laisvai kalbėjo ne tik gimtąja lietuvių kalba, bet ir vokiečių, rusų ir lenkų kalbomis, o jo patirtį kasdieniai išgyvenimai (kaip ir daugelio to meto žmonių) atstoja garsių filosofų ir psichologų traktatus.

Istorijos apie žmoniškumą ir santykius

Turbūt klaidinga manyti, kad kažkada buvo geriau, teisingiau, lengviau, ar priešingai – blogiau. Kiekvienam laikmečiui ir kiekvienai kartai – savi sunkumai ir savi džiaugsmai. Nežinia, kaip mes jaustumėmės, atsidūrę  kitame laike ir kitoje vietoje. Galų gale tai, ką dauguma laiko kliuviniais, iš tiesų yra tikras gyvenimas.

1939 m. Justinas Ozarinskas kartu su bendradarbiu geležinkelininku Povilu Pieviškiu buvo paimti į lenkų kariuomenę. Justinui tada buvo 30 metų. Namuose liko žmona ir 3 vaikai. Kariaudami prie Varšuvos, papuolė į vokiečių nelaisvę. Tais laikais areštas buvo kiek kitoks, nei dabar. Vokiečiai tiesiog paėmė iš jų ginklus ir nurodė kryptį į Vakarus, o pavymui nepagarbiai šūktelėjo: „Raus!“

Einant, pakeliui, tokių kaip Justinas su Povilu, daugėjo ir daugėjo, galiausiai juos pasitiko užnugario policija ir pradėjo formuoti ištisas kolonas. Vieną naktį jie sustojo nakvynės šalia subombarduotos bažnyčios. Iš viso didžiulio būrio belaisvių išsiskyrė vienas žvitrių akių žydas. Kai visi sumigo, po galvomis pasidėję kelionmaišius su keliais kąsniais maisto ir kitais daiktais, prisėlinęs žydas iš Justino bandė ištraukti kelionmaišį. Kilo sumaištis, jiedu vos nesusikibo, tačiau vokiečių kareiviai suvaldė šurmulį.

Anksti rytą vokiečių karininkas visus išrikiavo, o Justinui ir belaisviui žydui liepė išeiti iš rikiuotės ir paaiškinti, kas įvyko. Vokiečių karininko būta ne tik išmintingo, bet, manau, ir teisingo žmogaus. Jis, išklausęs abi puses, liepė vienam iš sargybinių atnešti medinį baslį, o tada paaiškino: „Jūs visi esate vienodoje padėtyje, esate karo belaisviai, nesiskiriantys niekuo. Bet šis žmogus norėjo atimti paskutinį kąsnį. Kaip manot, jis gerai pasielgė? Ką dabar su juo daryti?..“ Ir tuo metu rankos mostu sargybiniui liepė paduoti tą medinį baslį Justinui. Šis sunerimo. Juk žinojo esąs stiprus vyras (nuo jaunystės iki pensijos be vargo ant vieno peties nešiodavo medinius pabėgius), tad bijojo galįs net ir užmušti žydą. Paėmęs baslį imitavo smūgį, vos paliesdamas vagį basliu ir numetė į šalį.

Vokiečių karininkas Justinui garsiai šūktelėjo: „Nein, Gustav… Nein!“

Su tais žodžiais jis liepė baslį paduoti žydui. Justinas net nespėjo suvokti, kas įvyko, kai neteko sąmonės. Pasirodo, vagis ne tik nejautė kaltės, bet dar daugiau – jis lengva ranka būtų užmušęs Justiną, vanodamas basliu, jei sargybiniai būtų nesustabdę. Vienas iš kareivių padėjo Justinui atsistoti ir, karininko nurodymu, vėl padavė tą patį baslį.

Karininkas paklausė: „Hast du verstanden, Gustav?“

Justinas tuoj pat išmetė baslį, bet sugniaužtas kumštis buvo kur kas iškalbingesnis, o smūgis, pasiekęs žydą, leido jam akimirksniu pajusti ir žemės, ir kraujo skonį vienu metu.

Visą šį gyvenimo išminties spektaklį, pamoką visiems belaisviams surengęs vokiečių karininkas jau buvo šautuvu nusitaikęs į gulintį žydą, kai iš už posūkio pasirodė kariniai automobiliai. Tą akimirką žydo gyvybė buvo išgelbėta. Turbūt tam, kad pajustų gėdą dėl savo poelgio, o gal kad bent viena nuodėme kažkas turėtų mažiau dėl to, kuris nevertas tapti nuodėmės priežastimi. Žydai buvo atskirti ir susodinti į vienus automobilius, o likusieji – į kitus.

Maždaug po mėnesio Justiną, kaip sveiką, stiprų ir darbštų bei sąžiningą lietuvį, nukreipė dirbti pas rimtą vokiečių ūkininką. Lygiai po ketverių metų Justinas grįžo į Ignaliną.

O tuo metu Ignalinoje…

Su vaikais likusi Elena Ozarinskienė per gražiausias metų šventes turėdavo neįprastų svečių. Ir nors mums žodis karas iškart kelia vien siaubą, net ir karo metu buvo akimirkų, kai viską pamiršę kariai vėl būdavo tik žmonėmis. Močiutė (vyriausioji Elenos dukra) pasakojo, kad vokiečiams Kalėdos – išskirtinai svarbi šeimos šventė, tad jie visi stengdavosi bent tą vakarą išeiti iš apkasų ir praleisti šeimose (nors ir ne savo) prie vaišių stalo. Atėję „frontavikai“ atsinešė saldainių, šokoladų, mėsos konservų ir net savo šeimos nuotraukų. Nežinia iš kur, bet jie turėjo ir žaisliukų puošti eglutei. Vokiečių kariai drauge puošė eglutę, o po vakarienės rodė nuotraukas, pasakojo apie savo šeimas, namus.

Labiausiai apgailėtinas iš žmonių yra tas, kuris savo svajonėse regi tik auksą ir sidabrą, gyvena tik dėl naudos sau. Karo metu palei Ignaliną ėjo fronto linija. Vieną vakarą užsuko į Ozarinskų namus kareiviai… pieno. Elena pripylė stiklainį pieno ir atsisveikino. Tą naktį baisiausiai bombardavo, šaudė… Po šio mūšio vokiečių kariai pasitraukė tolėliau  – į Vakarus. Visą naktį drebėjusi, rytą Elena išėjo pasižvalgyti ir labiausiai nustebo, ant laiptų radusi padėtą tuščią stiklainį nuo pieno, kurio buvo davusi kareiviams, ir 4 skardines mėsos konservų…

Vargu ar bereikia čia komentarų. Pačios istorijos iškalbingesnės už bet kokius samprotavimus… O visa tai vyko karo metu.

Deja, turėjo mūsų senoliai ir kaimynų ignaliniečių (vienas jų esą buvęs Rutkauskas), kurie be jokių skrupulų skundė kaimynus, o šiuos vežė į Sibirą. Apie tokius „pasiklydusius“ žmones galima pasakyti: „Jie esą tas kryžius, kurį teko nešti žmonėms, susidūrusiems su jais.“ Bet net ir į jų širdis kada nors Dievas atranda slaptas duris.

Autorės asmeninių archyvų nuotr.

Lina RAGINYTĖ (metrastinikai@gmail.com)