Jau įžengėme į pirmojo kalendorinio pavasario trečią dekada, bet maloniais, šiltais orais džiaugtis negalime. Kad turėsime tokį kovą, gana nesudėtinga buvo numatyti. Tai nulėmė vasario pabaigoje plūstelėjusi šiluma (vasario 25d. – +15,9 laipsnio), kai per kelias paras visa gana stora sniego danga praktiškai ištirpo. Bet prognozuojamas rimtas pavasarinis potvynis didelių rūpesčių nepridarė. Esu pastebėjęs gana stabilų dėsningumą: kai keičiasi sezonai (jau manėme, kad greitu laiku turėsime tik vasaros ir žiemos metų laikus) iš rudens į žiemą, o žiema – į pavasarį, atsitinka įdomių dalykų. Jei lapkrityje pasitaiko šalčių su -10C ir daugiau laipsnių, gruodį galima tikėtis atskirų dienų su tiek pat teigiamų laipsnių ir Šv. Kalėdų bei Naujųjų metų be šalčio ir sniego. Ta pati situacija pereinant iš vasario į kovą. Jau minėjau, kad vasario 25 d. Kybartuose buvo +15,9C laipsnių šilumos (absoliutus šilumos rekordas Lietuvoje), o kovo 10 d. Varėnoje – 15,7C laipsnių šalčio. Prisimenu dar 1975 m., kai kovo 8-ąją pas mane į Mielagėnus atvyko Vilniaus universiteto žygeiviai su slidėmis, o po savaitės nuvykę atsakomojo vizito į Nidą pas būsimą gintaro galerijos-muziejaus įkūrėją Kazimierą Mizgirį (šventėme jo 25-metį), po kopas vaikščiojome išsirengę ir basi, skraidė drugeliai, braidžiojome per vandenį marių pakrantėje, nes buvo beveik 20 laipsnių šilumos. Tuo skaitytojams norėjau pasakyti, kad ir seniau buvo ir šiltų, ir šaltų metų laikų. Kai dabar visi sutartinai kalba apie visuotinį klimato atšilimą, bet žiūrint į šią žiemą ir pavasario pradžią, kažkaip nelabai drąsu tai teigti. Galima pritarti dviem atvejams: klimatas labai kontrastuoja ir daugiau šyla žemės pietinės ir šiaurinės poliarinės zonos. Ko praktiškai nesijaučia pusiaujo atogrąžų kraštuose, nebent ten, kur masiškai kertami miškai. Pagalvojus, kad kai prasidėjo pramoninė techninė revoliucija ir yra tiek sunaikinta miškų, masiškai degraduoja dirvožemiai (dėl erozijos), atliekomis užterštos upės, ežerai, vandenynai (ypač plastiku) ir tiek teršalų išmetama į atmosferą, mes jau turėtume gyventi beveik jau nebegyvenamoje žemėje. Bet tos skelbiamos pranašautojų apokalipsės nematome. Žinoma, tai nereiškia, kad nereikia rūpintis Žemės – mūsų visų namų – visuotine sveikata. 

Grįžkime prie kovo orų. Gal ir gerai, kad kovas didelę jo dalį buvo žiemiškas. Svarbiausia, kad šiluma ateitų balandyje, o ateinanti kovo šiluma truputį „gąsdina“, kad ją gali „pavogti“ iš balandžio, kai jos labiausiai reikės.

Žemės gėrybių puoselėtojai, nežiūrint vėluojančio pavasario ir COVID-19 pandemijai neatsitraukiant, jau senokai  sujudę. Visiems gėlininkams, daržininkams, sodininkams, naminių gyvūnų augintojams – pats darbymetis. Kuo ilgiau vėsūs orai stumsis laike, tuo staigiau plūstelės šiluma. Nutirpus sniegui, soduose, pievose „išdygo“ daug kurmiarausių. Mat sniegas užklojo žemę be gruodo, kurmiai tęsė savo įprastinę veiklą, ieškodami sliekų, žiemojančių vabzdžių, įvairių kirmėlių. Kažkada labai stengiausi, kad sodyboje nebūtų kurmių, bet tada nuo spragšių kentėjo daržovės, itin labai – bulvės, topinambai. Kai nustojau kurmius uiti iš sodybos, jie atsidėkojo, beveik išnaikindami spragšius, grambuolių lervas. Sodyboje dar neapsigyveno, ir tuo labai džiaugiuosi, daug žalos pridarantis kenkėjas kurklys. Kai šiemet kove gana daug saulėtų dienų, o soduose dar daug kur sniego, vaismedžius reikėtų nubalinti, išgenėti pažeistas, sutankintas šakas. Kas augina bulves, tikriausiai jas jau daigina, beicuoja silpnai rožiniu kalio permanganato tirpalu, po to nuplauna vandeniu. Ant palangių, be svogūnų, tikriausiai daiginama ir kitų žalumyninių daržovių sėklų: žirnių, saulėgrąžų, kviečių lapinių burokėlių, krapų, mėtų ir kt. Žinoma, nesivarginant, daug įvairių žalumynų, prieskoninių daržovių galima nusipirkti prekybos centruose. Dar truputį palaukus, gamtoje pasirodys garšvos, dilgėlės, o jau klevo sulos, ko gero, spėjome paragauti.

Gyvulininkyste besiverčiantiems ūkininkams didis rūpestis, kaip išsaugoti šiųmetį prieauglį, apskaičiuoti pašarus iki pavasario, nes didelė tikimybė, kad ganiavos pradžia gali vėluoti savaitę ir daugiau. Augalininkai susirūpinę žiemkenčių peržiemojimu, itin žieminių rapsų. Beje, gamtosaugininkai labai sunerimę, kad mūsų laukuose, kad ir kaip gražiai pavasarį atrodančiuose dėl geltonai žydinčių rapsų, nerasi jokio gyvūnėlio, neskaitant bičių, nes labai skurdinama bioįvairovė. Lyginama su trečiomis atogrąžų šalimis, kur vietoj iškirstų miškų yra užveistos aliejinių palmių plantacijos. Reikėtų pasakyti, kad naminių kačių, šunų bei šeškų-fredkų augintojams reikės čipuoti savo augintinius, pirmiausia tuos, kurie bus parduodami. Nutarimas, atrodo, įsigalios nuo gegužės 1 d.

Na, o gamtoje įvyko stambus lūžis – šviesusis paros periodas tapo ilgesnis nei 12 val. Nors šilumos iki šiol būta ne per daugiausia, bet gyviems organizmams, itin gyvūnijos pasaulio atstovams, ilgėjanti diena – vienas iš svarbiausių veiksnių grįžti į savo buveines, susirasti sau palankių vietų jauniklių auginimui. Sunku buvo atskridusiems pirmiems vieversiams, pempėms, varnėnams. Ne dėl šalčio, bet dėl sniego dangos, neleidžiančios ieškotis maisto. Nelengva gervėms, dar sunkiau gulbėms, kurios nori grįžti į savo ežerus, o jie dar ledu sukaustyti. Dar sunkiau gandrams, jei jie jau yra atskridę pas mus, net nelaukę gandrinių  – kovo 25 d. Tik miegapelės dar ilgai ir ramiai (iki gegužės) snūduriuos savo šiltuose guoliuose, kurie giliai po žeme, ar iškeltuose inkiluose. Lietuvoje užregistruota daugiau nei 400 sparnuočių rūšių, peri (perėjo) 260 rūšių, iš kurių 20 rūšių – uoksuose, inkiluose. Tad reikėtų pasirūpinti inkilais kuo ankščiau, tada didesnė tikimybė, kad dar tais pačiais metais uoksų paukščiai juose apsigyvens. Tik jau pelėdoms, ko gero, per vėlu kelti. Nereikėtų užmiršti specialių inkilų ir šikšnosparniams. Nereikėtų pykti ant jų, mūsiškiai tikrai nekalti dėl COVID-19 viruso perdavimo žmonėms. Kaltinti (atrodo, jau įrodyta, kad nepagrįstai) Pietryčių Azijos šikšnosparniai. Jie yra žymiai didesni ir vietinių žmonių medžiojami (Kinijoje, Uhane). 

Belieka palinkėti skaitytojams, kad atėjus šiltesniems orams, kuo ilgiau pabūtumėte gamtoje. Gal pagaliau sumažės judėjimo suvaržymų, švelnės karantino draudimai ir taip sėkmingai sulauksime besniegių Šv. Velykų.