Skip to content

Ko tik neauginta, nebandyta

Sovietmečio laikais žemės ūkyje vyravo tradicinė žemdirbystė su labai siauru augalininkystės ir gyvulininkystės rūšių (veislių) įvairove. Karvės, kiaulės, vištos, rugiai, miežiai, kviečiai, bulvės. Po Nepriklausomybės atkūrimo sparčiai pradėjo plisti įvairūs netradiciniai gyvūnai, netradicinės kultūros. Vietoj linų masiškai pradėta auginti rapsus, bet jiems didelių pretenzijų turi gamtosaugininkai. Užveista pramoninių vynuogynų, šaltalankių, šilauogių, spanguolių plantacijos, auginama įvairių daržovių, net arbūzų atvirame grunte, vaistinių ir prieskoninių žolelių. 

Jei sovietmečių kukurūzus pavykdavo užauginti tik iki pieninės, retai vaškinės brandos, tai dabar turime veisles, kurios visiškai subrandina grūdus ir prikuliama jų iki 10 tonų. Tais laikais visą laiką stebėjausi, kodėl Lietuvos mokslininkai selekcininkai nebando sukurti trumpesnės vegetacijos kukurūzų veisles, o vežasi ją iš pietinių respublikų. 

Kadaise labai plačiai augintas nutrijas pakeitė šinšilos, po kiaulių afrikinio maro išsiplėtojo avininkystė, pradėta auginti mėsinius kalakutus. Vienu metu buvo bandoma auginti mulardus – muskusinės anties su kitomis ančių veislėmis hibridus, žąsis, dėl delikatesinių kepenų kulinarijoje vadinamas foie gras. Tos kepenėlės labai populiarios daugelyje šalių, itin Prancūzijoje, kur paskelbtos net 2005 m. gastronominiu  kultūros paveldu. Dar iki 2017 m. buvo pas mus reklamuojama, kad tai itin vertingas maisto produktas, o jau dabar tai ligotos kepenys, jų nebeleidžiama ne tik pas mus auginti, bet ir prekiauti šiuo importuotu produktu. Priežastis – specifinis ančių maitinimas. Zondo pagalba, esą per prievartą, sušvirkščiamas paruoštas lesalas iš kukurūzų. Per dvi savaites mulardų patinėliai nupenimi, o jų kepenys gali sverti iki 1 kg ir tampa paradoksaliai „nesveiku“ delikatesu. 

Dar nepriklausomybės pradžioje kurį laiką buvo putpelių „bumas“, vėliau atėjo afrikinių stručių „mada“, aukso  kasyklos buvo žadamos, auginant afrikines sraiges, nors visai užteko (ir užtenka) natūralioje gamtoje gyvenančių vynuoginių sraigių. Bandyta ir bizonus auginti (Kelmės r.), bet, atrodo, naujų bizonų augintojų neatsirado. Labiau pasisekė alpakų augintojams, jų populiarumas neslopsta. 

Labiausiai, matyt, savo ilgaamžiškumu pralenks svirplių veisimas. Nes čia svarbų vaidmenį atlieka tai, kad jų auginimas gali prisidėti, sprendžiant globalines gyvulinės kilmės maisto ir klimato kaitos problemas. Rajone turime bene vienintelį svirplių augintoją V. Trečioką Dūkšte.

Mane bene labiausiai nustebino, kad lietuvaičiai  imasi jau labai netradicinės, egzotiškos  veiklos – krevečių auginimo. Jei kas įsivaizdavo, kad jos auginamos tik egzotinių kraštų pakrančių vandenyse, o čia Kaišiadoryse toli nuo jūros. Pirmieji moksliniais tikslais auginti krevetes pradėjo Klaipėdos universiteto Jūros instituto mokslininkai. Bet pramoniniu būdu auginti ėmėsi Algirdas Krupskis, įkūręs krevečių auginimo ūkį ,,Local ocean“ Kaišiadorių r., Rumšiškių apylinkėje. Krevečių auginimas gana sudėtingas procesas. Patalpose turi būti didelė tropinė drėgmė, temperatūra +30C laipsnių, vandens – +27C, vanduo turi būti vandenyno druskingumo, užauginama nuo mailiaus iki pramoninio dydžio (17–25 g) per tris mėnesius. Europoje yra labai mažai ūkių, kurie užaugina tik apie 50 t krevečių, o iš kitų žemynų importuojama apie 400 000 tonų. Taigi yra kur plėtotis, kai tiek mažai Europoje augintojų. Be to, reikia pastebėti, kad Amerikoje ir Azijoje, krevetės auginamos jūrų pakrantėse, daugiausia užterštose mangrovių sąžalynuose. Ten vanduo užterštas ir krevečių produkcija ne ekologiška. Uždaroje recirkuliacinėje sistemoje krevetės auginamos ekologinio ūkininkavimo metodais.

Labai paplito laukinių žvėrių, daugiausia elninių, auginimas aptvaruose. Populiaru tapo kurti mini zoologijos sodus, kur laikomi egzotiniai gyvūnai rekreacijos – turizmo poreikiams. Mūsų rajone turime garsų ne tik vietos mastu Paukščių kaimą, kurio savininkai – Laimutė ir Rimas Rakauskai. 

Tiesa, dar nepaminėjau, kad per Nepriklausomybės laikotarpį sparčiai buvo plėtojama uždaro ciklo recirkuliacinė akvakultūra, kur auginami afrikiniai šamai, eršketai. unguriai, vaivorykštiniai upėtakiai. Matome, kad mūsų šalyje, nors klimatas tolimas nuo idealaus, bet yra neartų dirvonų užsiimti įvairia ūkine veikla, net neturint daug žemės.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje