Skip to content

Lietuvišką ąžuolą – malkoms, o žodžio laisvę – papečkin?

Sigita TELYČĖNAITĖ

Nuo neatmenamų laikų lietuvio charakteris neša genetinę kantrybę ir net nuolankumą. Tautos medis seniai būtų nudžiūvęs, jei šaknys nesimaitintų šimtametėmis tradicijomis, kurios brandina tautinės moralės ir etikos vaisius. Tenka apgailestauti, kuomet praėjusių kartų patikrintas gėris ir tiesos kriterijai, tampa kliuviniu, rakštimi naujų kartų pasirinkimams, laikinos mados poreikių tenkinimui.

Šiandieną mūsų valstybėje vėl daug diskutuojama apie žodžio laisvę. Atskirų visuomenės grupių pasiūlymai – įstatymų tvarka reguliuoti žmonių nuomones ir vertinimus, ragina susimąstyti kokioje demokratijoje mes gyvename, už kokią valstybę savo gyvenimus aukojo jos gynėjai?

Atskiri nuomonių formuotojai socialiniuose tinkluose užsiima visuomenės kurstymu. Pavieniais ir užaštrintais faktais suveda globalius klausimus į buitinį lygmenį, pandemijos sukeltas problemas nukreipia į nepatinkamus asmenis, asmeninį negatyvą primeta „skriaudžiamų ir neįteisintų“ mažumų viešiems skundams. 

Girdint vis garsesnius vaivorykštinės vėliavos gerbėjų šūkius, būti kataliku, tradiciniu, tampa visai nejauku. 

Socialiniame gyvenime vyksta keisti ir nepaaiškinami reiškiniai – nuolatos kartojami skamba kaltinimai dėl diskriminacijos – seksualinių mažumų, tautinių mažumų, kitaminčių. Ar iš sotaus gyvenimo mes, lietuviai, staiga tapome „engėjais ir despotais“? O gal visi formuojame tokią visuomenę, kurioje nebus galima garsiai įvardyti negatyvaus reiškinio, jei į jį bus įtrauktas romų tautybės žmogus, lenkas, žydas? Suprantama, kad ir apsukresnis lietuvis, sugautas nepalankioje situacijoje, galės paskelbti save netradicinės orientacijos atstovu ir reikalauti moralinės žalos. Jokių nuolaidų nebus tradiciniam, kantriam piliečiui, nes Tėvynės tautiniai privalumai jam bus labiau žalingi nei reikalingi. Apie nieką blogai negalbėsime, vardan šventos ramybės užmerksime akis prieš istorijos faktus. Kaip rodo paskutiniai įvykiai, kuomet rezistencijos ir genocido laikotarpį tyrę specialistai, dėl konkrečių, suinteresuotų asmenų subjektyvumo, patiria politinį spaudimą, vertėtų visų garsiai paklausti – tai į kurį stalininio režimo dešimtmetį grįžtame? 

Kokių dar įstatymo ribojimų reikia žodžio laisvei, jei dabar, daugelyje opių politinių, ekonominių ir ekologinių temų – uždėta tabu. Tik pašnibždomis kalbama apie tolerantiškai naikinamą Lietuvos žemės ūkio pramonę, didžiųjų prekybos tinklų savivalę visose veiklos srityse, farmacijos įmonių komercinius sandėrius, brukamos tuščios reklamos, kurių vienintelis tikslas – pelnas, ir nieko bendra su žmogaus sveikata.

Liūdniausia, kad tautos ir valstybės gynėjų idealai, komercijos pagrindu struktūrizuotoje visuomenėje, tampa šypsenos verta atgyvena, pigiu praėjusio laiko faktu, kuriame vis mažiau matoma tūkstančių lietuvių auka, padėta į mūsų dabar turimus, sočius  gyvenimus. Kas mūsų laukia? Be pamatinių vertybių tautos medis ilgai neatlaikys. Tenkindami nerealius vartojimo poreikius, sukūrensime savo Ąžuolą malkoms, o kam jis ir buvo skirtas – tiktai kažkas minioje pasakys… 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *