Skip to content

Atiduokime savo dešimtines prieš Velykas

Peteris Paulas Rubensas, „Ciesoriaus moneta“, 1612–1614 m. Wikipedia.org nuotr.

Sigita TELYČĖNAITĖ

Dešimtinę nurodyta mokėti jau Biblijoje. Dalis surinkto mokesčio ėjo bažnyčios savininko išlaikymui, o dalis kunigui, kuris dirbo toje bažnyčioje. Biblijoje Dievas yra visko, ką turime ir kuo naudojamės savininkas, todėl geri tikintieji Dievui skolingi 1/7 laiko, dešimtą dalį pajamų, kitas dovanas ir paaukojimus. Pats Jėzus Kristus patvirtino dešimtinės aktualumą savo misijoje.

Einame link Velykų, todėl stabtelkime savo skubėjimų kelyje. Pandemija priminė mūsų gyvenimų trapumą, išvedė draugus, tėvus, artimus. Ar mažai verkia dabartinis pasaulis? Ne vienas rajonas, ne viena valstybė ar tauta, o visi Žemės rutulio gyventojai – nerime, nežinioje. Daugelis elgiamės tarsi būtume nemirtingi savo ir kitų gyvenimų valdovai, nepažeidžiami, neklystantys.

Stabtelkime šioje laiko atkarpoje ir paklauskime savęs – kiek turime gerumo, apginkluoto paprastumu, meile ir atvira širdimi? Kiek nuoširdumo slypi pasakytuose mūsų gyvenimų žodžiuose? Naujagimis, ligonis, mirties patale gulintis – iš einančių ir aktyvių sąmoningumo laukia tik gerumo akimirkų. Savo žemiškos būties laikinume perpraskime gyvybės trapumą, kuriame nei vienas galingiausias neužginčijo gamtos dėsnio – iš dulkės į dulkę.

Nemirtingumą dovanojantis Gralis liko už mūsų savanaudiško suvokimo ribų. R. V. Emersono žodžiai  – „Kiek tavyje gerumo, tiek ir gyvenimo“, – Velykų kelyje primena materijos antraeiliškumą ir esminę dvasinę žmogaus paskirtį žemėje. Dvasinę, o ne kitokią, kuri šviečia kilnumu, taurumu, kūrybine jėga. Kažkodėl mūsų visuomenėje tapo norma įvairūs materialaus gyvenimo aprašymai, reklamos, pasiekimai, o dvasinio pasaulio temos dažniausia atiduodamos dvasininkams, filosofams, tarsi visi likusieji būtų mažiau verti jų, o gal neturinys suvokimo. Vienas pažįstamas kažkada pratarė – „Jei manyčiau, kad gyvename tik tam, kad užkastų mūsų pavargusią „darbinę uniformą“, neturėčiau jėgų ateities svajonėms ir visatos grožio suvokimui“. Permąstykime šiuos žodžius savo gyvenimų fone, pasverkime depresyvių nuotaikų priežastis ir prisiminkime mintis, kurios parodė išeitį iš kebliausių situacijų… Tomis akimirkomis mums švietė vilties ir prisikėlimo dvasia.

Kelyje link šv. Velykų, stabtelkime. Pats laikas prisiminti našlaičius, kenčiančius bėdoje ar gyvenančius liūdesyje, nes visi  nuveikti gerumo darbai, kuomet dešinė nežino, ką daro kairė, tik sutvirtins Prisikėlimo dvasią. Šv. Velykų tiesiojoje, lengva ranka ir širdimi atiduokime savo dešimtines TENAI, kur mūsų būtis kitaip įprasminama…

Peteris Paulas Rubensas, „Ciesoriaus moneta“, 1612–1614 m. Wikipedia.org nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *