Jaudinančiai keista. Ignalinos perone žmonės pirmą kartą atvažiuojančio traukinio laukė prieš 160 metų… Nuo tada ėmė virti gyvenimas šioje vietovėje, kuri anuomet teturėjo kelias pirkias. Po kelerių metų pastatyta stotis ir sukurtas ištisas miestelis palei geležinkelį su keliomis dešimtimis pastatų. Per tą laiką Ignalina išgyveno du pasaulinius karus… Šiuo peronu keliavo žmonės, žygiavo kareiviai, klūpojo raudantieji ištremiamų artimųjų. Čia išlipo pirmieji vasarotojai, atvežę į Ignaliną kitokios kultūros. Nesuskaičiuojami tūkstančiai žmonių šiame perone laukė traukinio, kuris tai iš vienos, tai iš kitos pusės atveždavo vis naujų istorijų, pasakojančių apie mūsų krašto žmonių likimus… 

Ignalinoje nerasi nei vieno viduriniosios ar vyresniosios kartos atstovo, nepažįstančio bajoriškos kilmės Vandos Goštautaitės. Vanda – smagi, linksma, draugiška, senuosius ignaliniečius aplankanti ir paguodžianti mokytoja, buvusi mokyklų direktorė, darbinės veiklos pabaigoje dirbusi organizacijoje „Gelbėkim vaikus“, Ignalinoje gyvenanti nuo trejų metukų.

„Mes į Ignaliną atvykome iš Šiaulių krašto, 1939-aisiais, kai visa Lietuva šventė pergalę – Vilniaus sugrąžinimą. Kaip tik patekome tuo metu. Visi džiaugėsi ir tikėjo… Deja, – pasakoja mokytoja. – Didžiausias vargas buvo mano mamai, kadangi ji gimusi Tauragėje, kalbėjo lietuviškai, bet ignaliniečių tarmės ji nesuprato.“

Tuo metu, prisimena Vanda, tautininkų ideologas, žurnalistas, kaip tik 1939 m. baigęs Paryžiaus universiteto Aukštąjį tarptautinių santykių institutą ir atvykęs į Lietuvą Bronys Raila, aktyviai ragino visus lietuvius keliauti į Ignalinos, į Vilniaus kraštą. 

„Tėvas gavo pakvietimą, o mes, tuo metu gyvenę Linkuvoje, išsiruošėm į kelią. Ignalina garsėjo kaip labai aktyvi prekybininkų vieta, mat į turgų prie geležinkelio ketvirtadieniais suvažiuodavo labai daug valstiečių iš visų apylinkių. Jūs įsivaizduokite, ką reiškia geležinkelis. Ir nėra kepėjo, o mano tėvas buvo išgarsėjęs, kaip labai geras kepėjas“, – prisimena moteris. 

Ilgą laiką labiau kaimą primenančioje Ignalinoje anuomet arterinė miesto vieta buvo dabartinė Laisvės gatvė. Ir šiandien yra išlikusių ano meto sunkumus menančių namų. Vienas jų – šalia Camelia vaistinės esantis žalios spalvos pastatas, dabar Laisvės g. 55. Būtent jame 1939 m. iš Šiaulių atvykę ir įsikūrė Aleksandras Goštautas su žmona Aleksandra Špengleryte-Goštautiene bei keturiais vaikais: Valerija, Stanislovu, Birute ir Vanda. 

Beje, įdomus faktas apie Vandos mamos kilmę ir… jos brolį, Vandos dėdę, kurį ji ilgą laikė tik krikšto tėvu. Visą gyvenimą Vandos mama nuo vaikų slėpė, jog yra vokietaitė. Tuo tarpu jos tikras brolis Augustas Špengleris, profesionalus tarpukario fotografas Šiauliuose, savo kilmės neslėpė. Štai kodėl Vandos archyvuose šūsnys aukštos kokybės ano meto fotografijų. Šeimos paslaptį Vanda pati atskleidė tik po mamos mirties. 

Bet grįžkime į 1939-ųjų Ignaliną. Laisvės gatvėje apsigyvenęs Goštautas netrukus namuose įkūrė duonos kepyklėlę, o kitapus gatvės atidarė duonos ir skaniausių bandelių parduotuvę, kurioje prekiavo žmona Aleksandra. Mielių ir cukraus kepiniams Goštautas dviračiu keliaudavo net į Panevėžį. Goštautai dar mokėjo gaminti ir ledus, kuriais prekiavo lauke, specialiame pačių pasigamintame šaldytuve. 

„Bet neilgai džiaugėmės“, – sako Vanda. 

Tęsime Vandos Goštautaitės pasakojimus apie Ignaliną nuo 1939-ųjų. 

Atsirado minčių, bent atminimo lentele įamžinti senuosius, svarbius miesto pastatus. Juk ne tik žydų nužudymo vietos svarbios ir gerbtinos. Svarbių objektų Laisvės gatvėje ir palei geležinkelį turime ir daugiau. Jei to nepadarysime, iškeliaus mūsų miesto istorija į užmarštį, kaip ir ją kūrę žmonės. O mes tik turkšimės trupalaikiuose pursluose, grožėdamiesi pigiu blizgesiu.

Ačiū, mano Mieste!

V. Goštautaitės asmen. ir Ignalinos TV archyv. nuotr.

Lina RAGINYTĖ (metrastininkai@gmail.com)