Skip to content

Šimtametės liepos laukė grįžtančių

Sigita TELYČĖNAITĖ

Lietuvos istorijos puslapiuose neblėsta garsaus dysnyškio, Pirmosios Lietuvos vyriausybės vadovo, žymaus politiko, mokslininko, vertėjo ir publicisto Augustino Voldemaro vardas. Visos šiandieninės istorikų diskusijos apie jo veiklos tikslingumą tik paryškina tarpukario valstybės veikėjo charizmą, erudiciją, pasaulėžiūros savitumą.

Nežinia, ar būtų labiau išgarsinta visuomenėje žymaus politiko gimtinė, jei Voldemarų giminės palikuonys netęstų protėvių tradicijų, nejaustų sentimentų šiam atokiam Rytų Lietuvos kampeliui. Voldemarai čia buvo gerai žinomi krašto senbuvių, jų geras vardas ėjo iš kartos į kartą – lietuvybės puoselėtojai, patriotai, plačių pažiūrų visuomenės veikėjai, aukštos moralės žmonės. 

Taip jau nutiko, kad keičiantis Voldemarų kartoms, jų gretose išaugo naujas Augustinas Voldemaras, kurį protėvių žemė pašaukė sugrąžinti giminės lizdą. Dar 2008 m., Dysnoje vykusiose iškilmėse, atidengiant  paminklinį akmenį buvusios sodybos vietoje (garsiojo politiko sodyba sudegė, bet giminės buvo pastatyta kita), mano pašnekovą Augustiną aplankė mintis, kad reikia perpirkti dabartinį namą, nes tuomet jame gyveno visai svetimi žmonės… O tolimesnę įvykių seką garsios giminės palikuonis vadina fatališka.

„2009 m. vasarą ilsėjausi kaime. Petrinių rytą nubudau ir tarsi iš nežinia kur atskriejo mintis, kad privalau važiuoti į Vosiūnų bažnyčioje aukojamas šv. Mišias, atlaidus. Kol nuvažiavau, Mišios ėjo į pabaigą, bet šventoriuje sutikau pažįstamą žmogų, pasakiusį, kad galiu atpirkti gimtinę. Visa giminė draugiškai pritarė mano sprendimui. 

Dabar visi su begaliniu džiaugsmu renkamės Dysnoje, po išsaugotomis, du šimtmečius Voldemarų giminės istoriją šlamančiomis liepomis. Čia esame laimingi, nes puoselėjame papročių šventumą, tradicijas, saugome tautiškumą. Iš mūsų didelės ir draugiškos giminės nei vienas neišvyko gyventi į užsienį. 

Garsiojo giminaičio tėviškė traukia lankytojų būrį, todėl vasaromis, su žmona Karolina, paliekame Vilnių ir stengiamės priimti atvykstančius Dysnoje, vedame ekskursijas, puoselėjame sodybos aplinką. Esu dėkingas krašto bendruomenei už ypatingą dėmesį A. Voldemaro atminimui įamžinti ir Dysnos kaimo bibliotekininkei Vandai Laurinavičienei, renkančiai ir kaupiančiai medžiagą apie žinomą kraštietį Lietuvos istorijos puslapiuose.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos archyve radau išsaugotas senosios Dysnos gyventojų nuotraukas. Reikėjo laiko, kad žvelgdamas į išėjusių kraštiečių akis, surasčiau saviškius. Ilgai studijavau, kol supratau, kad mažas berniukas su aplėpusia ausimi yra mano senelis…“

Apie Voldemarų giminės medį plačiau supažindinsime ateinančios vasaros MI numeriuose.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *