Prisilietimai širdimi visada trapūs – visai neregimi ūžiančios minios pavasariuose ir patys galingiausi mūsų vienumos Aukštybių prerijose. Jie – šventi tyla ir tikrumu, priimantys mus tokius, kokie jau esame, todėl gęstančiuose kovo vakaruose lieka neišsakyti savo gelmėmis ir ypatingi, kantriai vedantys mus per Didžiosios savaitės akmenis. Daugelio keliai nelygūs ir gruoblėti, todėl dvasinio peno paieškos mumyse nuolatos tęsiasi. Melstis turiu už ką – aštuoni anūkai. Tuštumai gyvenime nelieka vietos, – pokalbį apie būtį, mūsų visų ėjimą į Prisikėlimo šviesą, tęsia poetė, pedagogė Agota Ramutė RIMŠELIENĖ.
Ar nepristigote jėgų ir įkvėpimo pandemijos rėmuose?
Priimu gyvenimą tokį, koks jis yra. Jaunystėje esu daug sirgusi, teko tos kančios, todėl neprarandu gyvenimo džiaugsmo dabartyje. Viskam Viešpaties valia.
Kas paskatino savęs paieškoms?
Tėvai, ypač mama, kuri buvo labai tikinti. Ankstyvoje paauglystėje buvau „užsikrėtusi“ skelbiama ateizmo ideologija, bet greitai nusivyliau tais žmonėmis, kurie deklaravo vienas tiesas, o gyveno kitaip. Studijų metais persismelkiau patriotizmo idėjomis, dainavau akademiniame chore. Ten dauguma buvome bendraminčiai. Kažkas pastebėjo, kad daugiausia dvejojančių humanitarų gretose, o tikinčiųjų – tarp matematikų ir fizikų.
Pedagoginis darbas mokykloje, teologijos studijos užaugino savo vaisius.
Visi esame kelyje į Prisikėlimo šventę. Kokios šv. Velykos išliko Jūsų atmintyje?
Su amžiumi laikas degte dega. Čia – pavasaris, o čia – jau ruduo… Esu Daugėliškio parapijos vaikas. Atmintyje šviečia Velyknakčio budėjimai bažnyčioje. Tarybiniais metais vyko aktyvi kova prieš tikinčiuosius, skelbiami draudimai dalyvauti šv. Mišiose, bet tuomet, man atrodo, tikro prisirišimo prie bažnyčios žmonėse buvo daugiau nei dabar. Daugelis iš mūsų, mokytojų, tiesiog su pavydu žiūrėdavome į besirenkančius pamaldoms, jausdavomės kaip surakintomis rankomis, kuomet kiti galėjo atverti bažnyčios duris. O dabar vėl širdis verkia dėl jaunimo apatijos maldai, nes einančių į Mišias labai mažai. Gal kalti laikmečiai, diktuojantys savo taisykles ir „uždraustas vaisius“ buvo skanesnis. O gal kažkam patiko tokios protesto formos. Dabar vartotojiška kultūra ima savo, įtraukia bėgimui paskui pinigą, ieškant nežinia ko.
Džiaugiuosi gyvendama Ignalinoje… Gerai, kad nepasilikau mieste, nors anuomet, daugelis kvailino mano pasirinktą pedagogės darbą periferijoje. Studijavau VU matematiką – mechaniką visai ne pedagoginio profilio, turėjome tapti programuotojais ir inžinieriais. Bendrabutyje gyvenau su dviem inžinierėm, kurios tiesiog visą laiką „gulėdavo“ ant savo programavimo paklodžių… Nebuvo dabartinių kompiuterių. Manęs netraukė toks darbas, norėjosi gyvo bendravimo. Bendraamžiai nesuprato mano pasirinkimo, atsisakymo perspektyvios ateities mieste. O aš grįžau į gimtąjį kraštą. Darbas mokykloje leido realizuoti save, nes myliu vaikus, visada radau bendrą kalbą su pačiais sunkiausiais. Mokyklai atidaviau 40 gyvenimo metų.
Visada sakiau, kad niekada nebus taip, kad kurčiau už duonos kąsnį. Knygos atėjo visai netyčia, kolegų prašymu sudėti visas gražias mintis į vieną vietą, kurioje visada rastų reikiamus linkėjimus, sveikinimus, tiesiog gerus žodžius.
Bėga tūkstantmečiai, o žmonija kenčia ir vis ieško šv. Gralio. Kodėl?
Kažkada mokiniai manęs paklausė, kodėl Viešpats toks negailsetingas buvo Sodomai ir Gomorai? Pamąstykime, jei žmoguje ima vystytis piktybinis auglys, atliekama operacija, kad išsaugotų gyvybę. Visas organizmas mobilizuojasi normalių funkcijų atstatymo procese. Taip ir civilizacijos gyvenime, jei gręsia visuotinio blogio išplitimas, Aukščiausias, tarsi skalpeliu, pašalina piktybinius auglius ir pūlinius, neigiamai veikiančius žmonijos raidą.
Žmogus turi nemirtingą sielą, jame įdėtas tobulumo siekis – amžinos šv. Gralio paieškos. Tai gyvena žmogaus prigimtyje. Vieni patiriame ankščiau veržimąsi į Dievą, kiti nueiname ilgą kančios kelią, kol pagaliau atsiremiame į tikėjimo tiesas.
Ar aštrūs Didžiosios savaitės akmenys?
Esu netobulas žmogus. Dažnai iš Dievo prašome daugiau nei jam dėkojame. Meldžiame už vaikus, tėvynę, pasaulio skausmą…
Gavėnios metas man sunkus. Didžioji savaitė – tamsos savaitė. Kristaus kančios supratimas daro stiprią įtaką, veikia tiesiog žudančiai, ir viską turi iškentėti, kitaip tų Velykų nebus.
Į Velykas turi ateiti. Verbų sekmadienį, žengdamas į Jeruzalę, Kristus žvelgė į minios euforiją, laukiamo Mesijo šlovinimą su palmių šakelėmis ir liko nesuprastas savo žinojime. Jeruzale, Jeruzale, neliks sveiko akmens ant akmens… Kiekvieną kartą, artėjant Prisikėlimo akimirkai, reikia visą tai išgyventi širdimi. Didžioji savaitė – ypatinga. Visiems būtina kantriai pakelti jos kančią, pereiti per tamsą ir tik tuomet nušvis Šv. Velykų rytas.
Ačiū už atvirumą.
Ignalinos viešosios bibliotekos nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!