Pasaulis juokingas – tu gali pavirsti į archangelą, kvailį ar nusikaltėlį – niekas nepamatys! Bet jei tau trūksta sagos, tai pamato kiekvienas. Kai nereiški gyvenimui jokių pretenzijų, tai viskas, ką tik gauni, yra dovana. 1939 m. į Ignaliną su keturiais vaikais atvykusi Aleksandro ir Aleksandros Goštautų šeima ir įkūrusi kepyklėlę miestelį matė dar visai kitokį. 

„Prasidėjo „zaverucha“ Lietuvoje, jautėsi tai ir Ignalinoje. Lenkai dar buvo neišsikraustę. Mes ėjome į bažnyčią. Visi vaikai eidavome giedoti lietuviškai, mat, kunigas buvo lenkas, pan. Mirovski, tad ir šv. Mišios vyko lenkų kalba. Tačiau įdomus dalykas: lenkai giedodavo lenkiškai, o lietuviai – lietuviškai vienu metu. Tokia mišrainė. Mažų lietuvių vaikų būdavo labai daug, tai mes visada perrėkdavome lenkus. 

Apskritai vaikų Ignalinoje prieš karą buvos labai daug, pilnos gavės: ir lenkų, ir žydukų, ir, žinoma, mūsų. Anuomet 4 vaikai šeimoje – tai jau čia nei šis, nei tas. Visos šeimos daugiavaikės, 6–7 ir daugiau vaikų. Iš senųjų ignaliniečių prisimenu gausias Šakalių, Ozarinskų, Misiūnų šeimas. Visi vaikai žaisdavo gatvėje-kieme. Aplinkui, kur pažvelgsi – vien smėliukas – geltona, geltona. Pagrindiniai žaislai – koks nors indas ar kibiriukas ir samtukas ar lopetytė. Kasdavom duobes, kepdavom smėlio pyragus, statydavom pilis. Žinoma, labai dažnai susimušdavom. Iš pradžių lyg dėl žaidimo, bet viskas peraugdavo į tautinius skirtumus. Kai tik nuskambėdavo „Vilno naše“, tai ir prasidėdavo. Žydukai būdavo mūsų pusėje, o mes puldavome lenkus. Žinoma, ne kumsčiais. Pilstydavomės smėliu. Svarbiausia – išsaugoti akis, bet kur ten išsaugosiu, – smagias vaikystės dienas Ignalinoje prisimena V. Goštautaitė. 

Kadangi Ignalina, įvairių šaltinių teigimu, kažkada pradėjo kurtis būtent dabartinės Smėlio gatvės teritorijoje, ir nuo ten po truputį plėtėsi į pietus, todėl veiksmas ir vyko Paplovinio apylinkėse. 

„Dar tik atvažiavęs tėvas į Ignaliną labai džiaugėsi šalia esančiu ežeru, mat, jis buvo geras plaukikas. Nusivedė iškart mus prie Paplovinio, anuomet vadinto Žydausku.  Aš vienintelė išdrįsau plaukti su tėvu ant jo nugaros. Jis plaukė toli nuo kranto, o mama „gvolto“ rėkė. Tas žodis „gvolto“ man vis iššaukia sąskambį su žydukų žodžiu „gelbėkite“, nes jie nuolat šaukdavo „gyvolt“, kai prasidėdavo mūsų muštynės. 

Netrukus labai greit dingo iš Ignalinos lenkai. Aš manau, kad jie buvo čia tik atvykę, kažkiek pagyveno ir vėl išvyko. O paskui, mums gyvenant pagrindinėje Laisvės gatvėje, tėvas ėmė dienomis užtraukti užuolaidas, kad nieko nematytume pro langus ir neleisdavo kišti nosies į lauką. Tu metu žydus iš viso miesto varė mūsų gatve į Dūkšto pusę, už tilto. Mes buvome kambaryje. Labai kaprizinomės, nes nesupratome, kas vyksta. Žinoma, vyresnieji brolis ir sesuo suprato viską, o mes mažosios – dar ne. Tik jau po to, kai dingo dauguma mūsų draugų, susivokėme, kad kažkas negerai. Liko Ignalinoje tik lietuviai. O jie čia labai labai biednai gyveno. Buvo tokie Balčiūnai, Macijauskai dar vadinami „vargeliais“, dar kiti – „vilkai“, gyvenę vagys dabartiniuose Budriuose, pamiškyje. Moteris, kuri verpdavo Ignalinoje ir jos šeima, buvo „kalvaraciniai“, – sako garsiojo ir pirmojo Ignalinoje kepėjo dukra.

Taip slinko dienos Ignalinoje 1939-1940 m. 

V. Goštautaitės pasakojimą patvirtina ir KRAŠTOTYROS IX knygos II dalyje užrašyti faktai.  „Gyventojai vienas kitą gerai pažinojo ir orientuodavosi pagal pavardes ir vardus, vietą ar žmogaus specialybę. Sakydavo,  pvz.: ataja Butirmas Tumašius iš paežerės, buvau pas kalvaracinį, pečių statė Maliauka nuo Ilgia upės, pirkau pas Gordinų didzianasį, pardaviau Rokmeliui, Muškinui, gėriau Konska, Blažia, Šmuilas rastarani, buvau pas doktorių, tai važiuoju in Mulierių su receptu (Mulieris – vaistininkas), pasistaciau vežimų ties Mendeliu, kelnes pasiuva Motkis, ratus apkaustė Rupinskis.“

Iki II pasaulinio karo Ignalinoje, netoli Goštautų kepyklėlės, dabartinėje miesto aikštėje, ketvirtadieniais vykdavo įdomūs kermošiai. Tą dieną Ignalinoje pakvipdavo šienu, dobilėliais ir beržiniu degutu, kuriuo ūkininkai tepdavo batus ir ratus. Anuomet aikštė buvo užsodinta medžiais ir apstatyta gražiais mūro pastatais. Toliau stovėjo dar iš senovės išlikusių namelių, stovinčių keturkampės aikštės pakraščiais. Toje aikštėje buvo daug privačių krautuvių: Rochmelio, Soloveičiko, Berkaus, Nachemkos, Konsko, Blažio ir kt. Krautuvių nestigo ir už aikštės, nors miestelis atrodė skurdžiai. Pirkliai turėjo odos, batų, geležies, žibalo, duonos, pyrago, riestainių, limonado, saldainių, tabako, medžiagų, alaus ir degtinės, mėsos parduotuvių. Jie nepasidalydavo pirkėjų. Tempdavo už skverno kiekvienas pas save. Krautuvėse buvo galima išgirsti įdomių pokalbių. Jau nusižiūrėjęs batus, žmogus mandagiai paklausdavo: 

Tai kiekgi giedi ažu šituos čebatus?

Pirklys dar neatsakydavo į klausimą. Jis pirmiausia išgirdavo savo prekę: ji esanti iš pačios puikiausios odos, pasiūta geriausio apylinkės batsiuvio. Nešiosiąs ne tik pats, bet dar ir sūnui teksią. Tokius batus pirkdamas, protingas ūkininkas neturįs gailėtis pinigų. Nusipirkęs gerą prekę, jis Dievą prašysiąs už žydelį. Ir dar pridėdavo:

Kad aš teip gyvas būtum!

Tai sakai gi greiciau nepliurpįs, kiek nori ažu čebatus.

Niu, keip tau, tegu bus 10 zlotų.

Kiba su tavim, Berkau? Tau galvoj nesveika! Kad nari, te pinki zlotai ir gana. Va, siūlė nelygi, padai planaki. Až kų cia 10 zlotų plėštie? Reikia sumelnia turėt.

Ui, tu takis gaspadoreius, parduosi rugių pūdų – ir čebatai.

Taigi, gera tau sakyt „parduosi“. Iš kur tie pūdai? Šitakia pagada, visakas išdegė, išbuva. Gerai bus, kad sėklų surinksiu. Darbų nėr, mokesciai dideli, ažkrutėt sunku. Nulaid gi, žydel! 

Kad tava rugiai blagi, aš tau duosiu kitus labai gerus čebatus. Va šitie geri, keip tau, tik aštuoni zlotai, keip ataduot! 

Ką tu man kiši tuos čebatus?

Nu, tai pirk ųituos, ar aš tau leipiu pirkt anuos? Visi man čebatai geri, kad aš teip gyvas būtum!

Kad tu tiek su nasiu būtum, visi ja čebatai geri! Saki až kiek ataduosi šituos?

Tokios derybos baigdavosi pirkimu, jei pirklys nors kiek nuleisdavo, o pirkėjas kiek uždėdavo, arba būdavo bergždžios, jei pirkėjas ar pardavėjas būdavo atkaklūs ir nesulygdavo. 

Ačiū, mano Mieste! 

V. Goštautaitės asmen. ir Ignalinos TV archyv. nuotr. 

Lina RAGINYTĖ (metrastininkai@gmail.com)

Idėjos įgyvendintojai: Ignalinos TV, Ignalinos viešoji biblioteka, laikraštis „Mūsų Ignalina“