Skip to content

Žinomas menininkas nuo Mielagėnų tiesia „tiltus“ tarp skirtingų profesijų žmonių

Sigita TELYČĖNAITĖ

Rytų Lietuvos kampeliai pasauliui dovanojo daug nuostabių asmenybių – istorikus, matematikus, geografus, lituanistus, gydytojus ir menininkus. Jų veikla ir kūryba visada garsino ir garsina mūsų gražų kraštą, kuriame visų dvasiniams polėkiams dar užtenka erdvės, kaip žydrų ežerų alsavimo, kaip grįžusių gervių klyksmo. Gimtosios žemės magnetas daugelį pakviečia skubėti namo, o bėgant laikui, trauka tik stebuklingai auga. Žinomas tapytojas Giedrius BAGDONAS – vienas iš pašauktųjų gyventi arčiau protėvių šaknų. Ilgą laiką dirbęs Vilniaus Užupio „Menų inkubatoriaus“ direktoriumi, aktyviai skatinęs talentingų menininkų realizaciją, šiandieną ramiai kuriasi Ignalinos rajone ir viliasi dalyvauti kultūros puoselėjime. Skubėdamas kūrybinių projektų šurmulyje, tapytojas randa kelias nakties valandas „Mūsų Ignalinos“ klausimams atsakyti.

Giedriau, papasakokite apie save ir savo idėjas Ignalinos krašto žmonėms.

Mano  tėviškė – Ignalinos krašte, netoli Mielagėnų. Pas senelius kaime praleidau keletą vaikystės metų. Nuo mažumės domėjausi daile. Mokiausi M. K. Čiurlionio Nacionalinėje meno mokykloje, vėliau studijavau architektūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete, tekstilės meną ir dizainą Vilniaus dailės akademijoje, kultūros vadybą Vilniaus kolegijoje. Nuo 1993 m. įsikūriau Vilniaus Užupio rajone, aktyviai įsitraukiau į tos vietos menininkų veiklą, buvau vienas iš Alternatyvaus meno centro „Užupis“-2 ir VšĮ „Užupio meno inkubatorius“ įkūrėjų. 2005–2020 m. dirbau VšĮ „Užupio meno inkubatorius“ direktoriumi. Reiškiausi kaip tapytojas, akvarelininkas, esu surengęs 8 personalines tapybos parodas, dalyvavau daugiau kaip 70 grupinių dailės parodų įvairiose šalyse. Pats organizavau daugybę dailininkų bendrų parodų – Lietuvoje, Sakartvele, Suomijoje, JAV…  Šiuo metu gyvenu Vilniaus Naujininkų rajone, stengiuosi prisidėti prie šio rajono kultūros puoselėjimo. 

Prieš eilę metų įsigijau vienkiemį Ignalinos rajone, netoli Lobinių (Vidiškių sen.). Sodyboje su žmona ir vaikais praleidžiu daugumą savaitgalių, atostogų, noriu prisidėti prie šio krašto kultūros puoselėjimo. Su kolege 2017 m. įkūrėme Mažąją bendriją „Tik menas“, kurią pasiūliau registruoti gimtinėje, Ignalinos rajone, kas, mano manymu, ateityje galėtų pasitarnauti meno veiklų ir projektų vystymui šiame krašte. Manau, kad kūrybiškumas, kultūra ir menas yra dalykai, kurie žmogų išlaisvina, padeda išreikšti emocijas, surasti sprendimus. Šiuolaikine kalba tai reiškia, kad menas ir kūrybinės industrijos yra visuomenės gerovės suklestėjimo pagrindas. Ateityje kūrybinių industrijų reikšmė tiktai didės, kadangi popandeminis pasaulis bus jau kitoks, daugelis dalykų bus vystomi nuotoliniu būdu, pasitelkiant išmaniąsias technologijas ir dirbtinį intelektą. 

Kaip gyvenate karantine? Ar nepristigote jėgų ir įkvėpimo ribojimų rėmuose?

Karantinas vargina, bet prisitaikome, nieko… Tokiu metu didesnę dalį laiko leidžiu sodyboje, galima sakyti, kad peržiemojau kaime, vėl pajutau žiemos speigo jėgą. Tai didelė atgaiva, kad galiu ištrūkti iš miesto, pabūti gamtoje, savo erdvėje. Dažniausiai atvažiuoju su vaikais. Važiuodami ar grįždami į Vilnių, visada aptariame ir paspėliojame, ar bus šįkart policijos patikra, kurioje vietoje ir kokius duomenis tikrins…

Kultūros sektorius vargsta, muziejai, galerijos, teatrai nedirba. Sunku planuoti kažką, ypač parodas, renginius užsienyje. Meno žmones jau apima nusivylimas. Šiaip valdžios rūpestis jaučiamas, bet per daug yra blaškymosi, dėl to daug sumaišties visuomenėje, didžiulė poliarizacija. 

Jėgų ir įkvėpimo nestinga, labiausiai neužtenka laiko spėti visur. Užsiėmiau sodybos namo remontu, darau daugumą darbų pats, man tai patinka, gal net labiau dabar, nei paveikslus tapyti. Bet va, esu suplanavęs šiemet kelias parodas Vilniuje, Kijeve, Niujorke. Į Kijevą paveikslai jau iškeliavo prieš mėnesį, dabar derinuosi, kaip nuvykti į parodos atidarymą – kaip su tais testais, karantinais ir saviizoliacijomis – tai vargina. Svarstau variantą nuotolinio parodos atidarymo per kokią programėlę – tai palaipsniui taps gana įprastu reiškiniu. 

Kiek naujų vilčių ir svajonių šiandieną turite?

Dabar menai itin glaudžiai susiję su informacinėmis ir komunikacijos medijų technologijomis. Šiuolaikinės kūrybinės ir kultūrinės industrijos reikalauja labai plataus sugebėjimų spektro – vadybinio, meninio ir interpretacinio, pasaulio kultūros ir ekonomikos procesų išmanymo ir kas svarbiausia – informacinių technologijų naujovių taikymo. Norėčiau daugiau pasigilinti į informacinių technologijų sritis, daugiau išmokti – tai viena mano svajonių. 

Man patinka dirbti su žmonėmis, menininkais, kurti bendrystę, „tiltus“ tarp skirtingų profesijų, socialinių sluoknių ir interesų žmonių. Tuo užsiėmiau beveik tris dešimtmečius Vilniaus Užupio rajone, Užupio respublikoje. Dabar kažkiek dėmesio noriu skirti kitoms vietoms – Naujininkų rajonui Vilniuje ir Ignalinos kraštui. Bet nežinau, kaip seksis, nes laiko ir jėgų, energijos jau negaliu tiek skirti. Tos svajonės dabar gal kiek paprastesnės, žemiškesnės. Norisi pasitausoti sveikatą, daugiau būti gamtoje, su šeima, sportuoti. Pasiilgau su ir draugais palošti krepšinį…

Pandemija moko mus visus. Jūsų gyvenimo credo nepakito išbandymų laikmetyje? 

Pandemija moko įsiklausyti, pabūti ramiai, gebėti atskirti tikrus dalykus nuo melagingų. Kaip jau minėjau, visuomenė tapo labai poliarizuota, žmonės nesutaria dėl skiepų, konvencijų, laisvių. Norisi palinkėti daugiau supratimo ir atjautos, gerumo. Mano credo nepakito: darydamas kažką gera kitiems, padedi ir sau. 

Ačiū už dialogą.

Nuotraukos iš facebook ir asmeninio albumo

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *