Trečią kartą imu į rankas mūsų kraštiečio gamtos mokslų daktaro, fotografo, gamtos pažinimo propaguotojo Broniaus Šablevičiaus knygą „Nematomoji žmogaus pusė“.  Kodėl? Tiesiog norisi ją skaityti. Knygos man yra, kaip žmonės, su vienais susitikusi greitai juos pamirštu, o su kitais norisi ir norisi bendrauti. Ne tik su minėtos knygos autoriumi gera bendrauti,  jo knygos traukte traukia savo atvirumu, nuoširdumu, tikrumu.

B. Šablevičių pažįstu jau daugiau kaip dvi dešimtys metų. Žaviuosi jo moksliniais darbais, unikaliomis meninėmis fotografijomis, pasiaukojamu darbu dėl gyvosios gamtos išsaugojimo. Galiu apiberti Bronių daugybe komplimentų  ir tikrai yra  už ką. Skaitydama knygą „Nematomoji žmogaus pusė“ suprantu, kad šį kartą Bronius veda skaitytoją ne vien gamtos, o ir kitais gana slidžiais keliais, dalinasi kitokiais potyriais, stebina atvirumu ir net šokiruoja. Prisipažinsiu, kad pervertusi šimtąjį knygos puslapį, pradėjau uždavinėti sau klausimus: Ką Bronius nori pasakyti skaitytojui? Koks gi jo požiūris į žmonių tarpusavio santykius? O ypač tai aktualu šiuo pandemijos ir karantino laiku. Ir atsakymus gali atrasti, nes per visą knygą tęsiasi nuorodos į tai, kas užkoduota knygos pavadinime – į nematomą, giliai slepiamą žmogaus pusę. Tai pagrindinis psichologinės knygos motyvas. Užtat daug reiškinių yra tartum siauru prožektoriaus šviesos spinduliu ištraukti iš nakties tamsos. Jie stebina ir supurto. Tada supranti, kodėl autorius, atskleisdamas knygoje gvildenamų temų įvairovę, pradžioje rašo: „Pabandžiau užgriebti tas, kurios giliai užslaptintos, nematomos, lyg antroji Mėnulio pusė. Nesibaiminu, jei skaitytojus nustebins, supurtys, šokiruos: aš noriu pažadinti iš „normalaus“ gyvenimo snaudulio. Bet kiekvieno mūsų sugedimas neduoda teisės nuteisti vienas kitą jau vien dėl to, kad vienų žmonių sugedimai skiriasi nuo kitų žmonių sugedimų…“.

Smalsumo vedina negaliu padėti knygos į šalį. Žinodama, kad tai rašiusiojo dienoraštis (apie tai man prasitarė pats Bronius), vis dėlto atkakliai ieškau jo didžiųjų paslapčių,  man visai nežinomų kraštiečio gyvenimo faktų. Tačiau iš dienoraščio autorius iškėlė tik svarbius, jo požiūriu, epizodus ir atmetė neįdomius. O epizodai autentiški, neišgalvoti, pasak paties Broniaus, užrašyti dienai pasibaigus. Todėl spontaniški, gryni, be dvejojimų.  Pasirodo, pavėluotai atėjęs į biologijos mokslo sritį, B. Šablevičius stengėsi pasivyti prarastą laiką, o ne siekti asmeninės naudos. Per keletą dešimtmečių savo darbo metų jis spėjo tyrinėti ir paukščių, ir vabzdžių, ir net augalijos sritis.  Knygos autorius kaip biologas, studijavęs, be kita ko, ir genetiką, suprasdamas paveldimumo reiškinius, rodo savo toleranciją ir pakantumą kitokiems. Nes knygoje visur lygina normaliais save laikančius žmones su jų vadinamais „nenormaliais, iškrypusiais“. Lygina dvi morales – ir vienų, ir kitų, parodydamas, kad normalieji (labai neretai ar dažnai) yra patys nenormaliausi. Bet patys savęs taip nevadina ir neįvertina. 

B. Šablevičius ištraukia į šviesą tai, ką žmonės slepia – mintis, moralę, elgesį, apgaulę, o paviršiuje parodo, kad yra vos ne šventieji, lyg be nuodėmės. Tai, pasak autoriaus, pagrindinė mintis, kurią jis norėjo atskleisti ir parodyti. Bronius akcentuoja, kad žmonės galėtų bendrauti tarpusavy, bet negali. Daug tabu neleidžia, draudžia, lyg jie būtų Naujosios Gvinėjos papuasų gentys… Jis įžvelgia žmonių susvetimėjimą ir atskirtį vieno nuo kito, o atskirtį suformuoja tie patys žmonės, laikantys save normaliais.„Kiekvienas sau kvėpuoja, sau kraujas teka, kiekvienas beviltiškai įkalintas, be galo vienišas nuosavame kailyje. Glaudžiamės vienas prie kito, trinamės vienas į kitą, kad bent retkarčiais išsiveržtume iš tos šmėkliškos vienatvės… Akimirksniu aš prasiskverbiu į tave, ištisą minutę tikėsiu, jog esame du susipynę stiebai, išaugę iš vienos šaknies, o paskui mes atsiskirsim ir vėl būsime kiekvienas sau. Dvi paslaptys, du melai. Visko – du! Akimirksnio džiaugsmas, akimirksnio apsigavimas, ir tu vėl vienišas, su savo kepenimis, blužnimi, su visais savo viduriais – štai tavo vieninteliai draugai“(219 p.). Pasak Broniaus, tai vieno prancūzų dramaturgo žodžiai, kurie tinka ne vienam iš mūsų… Žmogų vienatvė lydi nuo gimimo iki mirties. Gimstame vieniši ir mirštame vieniši. 

Knygoje daug temų ir nelengva visas aptarti. Nediskutuosiu apie politiką. Visada galvojau ir galvoju, kad politika yra vyrų reikalas, nors šių dienų politinė situacija Lietuvoje rodo ką kita…  Akivaizdu, kad knygos autoriui ši tema yra aktuali.  Jis yra Lietuvos patriotas, nėra abejingas tam, kas vyksta Lietuvos politiniame gyvenime, o aprašinėdamas gimtosios šalies gamtą ją iškelia taip aukštai, kad nublanksta net Kroatijos, Graikijos ir kitų, man asmeniškai, įspūdingų šalių grožis. „O, keliauti po Lietuvą, lėkti prie ežerų, nakvoti kaskart kituose krantuose, patirti spalvingus saulėtekius! Kokia mūsų Lietuva graži! Ką? Blankiau nei Graikijos salose, Italijoje, Bavarijos kalnuose ar Norvegijos fiorduose? Bet Lietuvoje tų  anų grožybių ir nereikia. Mes turime tai, konėra nei Graikijoje, nei Skandinavijoje ar Kroatijos pajūriuose. Visi tie rojaus kampeliai reikalingi ten, kur jie buvo sutverti ir tebėra iki šiol. 

 Skrendame, lekiame jų pažiūrėti, aikčiojame nuo įspūdžių srauto. Bet mūsų ežerų, kalvų, miškų, upių komplekso ir jo patrauklumo nerasime niekur, tik čia, Lietuvoje. Iš visų svetimžemių rojų vėl grįžtame į savo kraštą. Jis vienintelis toks“.

Mokslininkas studijuoja žmonių psichologiją, pastebi jų elgseną beveik taip pat, kaip paukščių ar vabalų. Štai knygos 202 puslapyje, kone žmonių gyvenimą gyvena vabalai. Skaitau ir įsivaizduoju vabalėlį straubliuką, vardu Larinus sturnus, kurio išvaizdą taip tipiškai aprašo etologas(žmogus, tyrinėjantis gyvūnų elgseną): „Storulis, trumpulis, noselė ištįsusi į ilgą straublelį. Nors pilkas, bet apkibęs mikroskopiškai mažyčiais geltonais žvyneliais, kurie susibūrę į krūveles. Ir tupi toks trumpas storulis lyg nupenėtas paršiukas ant lapo ar žiedo. Gražus, mielas, pilkai ir geltonai margas vabalėlis.

Pataikiau stebėti jų tuoktuvinį ritualą. Kas jiems svarbu? Tas pats, kas ir žmonėms – maitintis ir daugintis. <…> Jei detaliai aprašyčiau vabalėlių poravimosi veiksmus, o stebėjau keletą jų porų, – išeitų, dorų žmonių supratimu, pornografinis apsakymas arba amoralus videoklipas, už ką būčiau apkaltintas. Bet pabandysiu, nes gyvūnų elgsenos žinojimas yra viena iš vertingiausių sąlygų jų apsaugoje“. 

Taigi, iš kur galėčiau sužinoti apie vabalų tuoktuves, jei ne Bronius. Pasakysite, kad galima iš įvairių kitų šaltinių: enciklopedijų, žinynų, pagaliau iš visagalio interneto. Tačiau tai nebus įtaigu, nes nepajusiu perteiktos emocijos, kuri spinduliuoja iš knygos tekstų. Čia viskas taip tikra ir gyva, viskas išjausta, išgyventa ir pagrįsta – žmonės elgiasi taip, kaip ir vabalėliai. Argi tai neįdomu?

Kartu su knygos autoriumi įsijaučiau į paukščio laisvę, stebėjau jo skrydį. Vėliau pergyvenau už negerus žmones, kurie miške išbaidė erelio žuvininko šeimyną. Pykau ir net garsiai bariausi Knygoje visko daug… Daug temų, dar daugiau pasakojimų, istorijų. Ir visos jos mane prikaustė, norėjosi sužinoti daugiau, smalsu buvo – o kas toliau?.. 

Prisipažinsiu, kad tik studijuodama ir besiruošdama egzaminams skaičiau taip, kaip dabar trečią kartą skaitydama šią knygą – braukiausi, žymėjausi, kai kurias frazes skaičiau po du kartus, nes norėjau įsidėmėti, atsiminti. 

Jei ši knyga skirta studijoms, tai kita  B. Šablevičiaus knyga  „Mudviejų vakaras“ (2020 m.). yra skirta mano dvasios atgaivai. Tai ne šiaip poezijos, o maksimaliai mažakalbės dvasinės filosofijos poezijos knyga. Nežinančiam skaitytojui, kas tai yra, autorius knygos pradžioje labai vaizdžiai paaiškina, kad tai yra haiku: „Japonijos poetai dar viduramžiais atrado ir ištobulino savitą trieilės poezijos metodą – haiku. Vėliau jie trieilius vadino „liūdno grožio“ poezija. Šita lyrikos forma pasirodė tokia neįprasta, paslaptinga, viliojanti ir gyvybinga, kad perėjo Japonijos salų ribas ir paplito pasaulyje“. Šių haiku kūrėjas prisipažįsta, kad jo haiku ne visai standartiniai, „nesušukuoti“, kaip jis pavadino. Knygos „Mudviejų vakaras“ trieilį gali perskaityti per kelias sekundes, tačiau, kad suprastum, reikia jį pajausti, į jį įsigilinti ir išsiaiškinti jame tūnančią paslaptį. Kurti haiku nėra paprasta, tam reikia stipresnės smegenų pajėgumo mankštos. O knygos autorius tai daryti sugeba, tik reikia perskaityti jo mintis, paslėptas tarp eilučių:

išdžiūvęs erškėtis
vėl pakvipo arbatoj
mudviejų vakaras… (p. 16.)

***

lydėjau saulėlydį
kol visi spindulėliai
už miško atsigulė (p. 34.)

***

aukso mėnulį pagavusios
pušysnustebo:
arišlaikysimligryto? (p. 40.)

***

meilėsžodžiai –
snaigės ant lūpų
tirpstaišnyksta (p. 49.)

B. Šablevičius savo poezijos rinkiniu nori skaitytoją skatinti savosios būties apmąstymams ir vengti tuščių kasdienybės dienų. Ir tai jam daryti puikiai sekasi. Tai knyga, kurią gali skaityti ir skaityti, ir vis atrasti, ko nepastebėjai, pajausti, ko dar nepajautei. Tai puikūs vakarai su Anykščių krašto žmogaus, gyvenančio Ignalinos krašte, mokslininko, gamtininko, literato B. Šablevičiaus knygomis „Nematomoji žmogaus pusė“ ir „Mudviejų vakaras“.

Ignalinos viešosios bibliotekos nuotr.