Nesiliausime stebėtis pokyčiais, kuriuos padiktavo siautėjanti pandemija. Ilgą laiką dėl griežto režimo ir baudų net iš namų bijoję kelti koją, įpratome būti uždarose erdvėse į viską žiūrėdami pro mažyti telefono ekraniuką. Kita vertus, ačiū, kad bent tokius ekraniukus turime, pro kuriuos situaciją apie įvykius nušviečia ne kas kitas, o po rajoną išsibarstę Ignalinos viešosios bibliotekos filialai, teikdami informaciją socialinio tinklo facebook erdvėje. Vieną dieną tarp šimtų kitų žinučių atskriejo ir Gilūtų bibliotekos skelbimas apie tikrai akį traukiančių rankdarbių parodą. Užsukime arbatos puodelio su bibliotekininke Vida Girdziušiene ir jos viešnia Natalija Juknevičiene ir pasišnekučiuokime apie moters dalią, medinius segtukus, čepelnykus, pavogtą pamazoką, kiaulaitę Dusią ir tą beprotišką, beprotišką gyvenimą.
Moteris, nematomomis šaknimis suaugusi su visagale esybe ir Žeme, gali daryti stebuklus. Gyvendama unisonu su gamta, ji gali savyje užauginti viską, ką tik panorės: šiltus jausmus, naują gyvybę, meilę, gyvenimo turtus, tikrus namus ir pilnatvę. Jos rankomis perduodamas sukurtas švelnumas ir grožis atsiskleidžia įvairiausiomis formomis. Netrukus tuo įsitikinsite ir patys.
Natalija gimė ir augo Grigiškės kaime, N. Daugėliškio seniūnijoje. Nuo mažens prie darbo spaustai merginai, žinoma, rūpėjo ir meilė. O ir kaip kitaip. Juk anuomet nebuvo nei prieinamų psichologinių knygų, nei interneto platybių, kuriose galima rasti atsakymų į galybę rūpimų klausimų. Viskas buvo aiškinama paprastai, konkrečiai, bet dažnai žiauriai, klaidingai ir net traumuojančiai. Natalija buvo viena iš tūkstančių jaunų merginų, norėjusių būti laiminga. Tą laimę ji manė radusi Dimbelių kaime, Ceikinių seniūnijoje. Gyveno ūkiškai, daug ir sunkiai dirbo, o galiausiai paaiškėjo, kad laikė ir visus keturis namų kampus, ir dvi dukras išaugino (vyresnėlei 26-eri, jaunesniajai – 22-eji ), ir savo trapią moterišką laimę puoselėjo.
„Pamenu, mergaites visur vesdavausi su savimi. Jei jau labai šaltas ar lietingas oras, tada susodindavau prie lango ir liepdavau žiūrėti į tą pusę, kur išeidavau pas gyvuliukus. Visą laiką turėjau pulką gyvuliukų. O išsilaikydavome iš to, ką uždirbdavom pardavę savaitgaliais turguje. Prieš mokyklą jau žinodavom, kad reikia parduoti veršį ir apipirkti vaikus mokslui. O ir mergaitės taip pat nuo mažens buvo mokomos prie darbo. Kol dirbdavome, tai ir pažaisti spėdavome. Tik mūsų trijų laikas buvo vakarais ant pečiaus. Suguldavome visos, nes ten šilčiausia, klausydavome stogais siautėjančio ir kamine barškančio vėjo, sekdavome pasakas, istorijas, kol užmigdavome. Turėjome kiaulaitę Dusią. Ji augo kaip šuniukas. Žaisdavo su vaikais smėlynėje, pati per pietus atsinešdavo dubenį ir padėdavo prie durų, kad įdėtum ėdalo, tačiau kai pradėjo krėsti išdaigas ir sugebėdavo suėsti kaimynės bulves ir pieną, teko uždaryti. Tačiau ir tai neišgelbėjo. Ji prakniso pamatą, išlindo ir atėjo manęs pasitikti ir einančios iš kaimynės už kelių kilometrų. Mergaitės ir arklį į namus parsivedę buvo, ožkas per langą trobon suleidę. Mes visos trys visada buvome labai stipriai suaugę su gamta, gyvūnais. Gyvenome ir kvėpavome tuo pačiu ritmu“, – pasakoja Natalija.
Natalija net ir nuėjusi laidyti karvutės visada pakėlusi galvą dairosi į šalis. Kur koks paukštis nuskrido, kiek medelis ūgtelėjo, koks žiedas pražydo – viskas rūpi, jaudina, įkvepia. Sykį paleidusi vaikus pas močiutę, liko viena namuose pasišvarinti, atgaivinti naujais dažais namų. Net pati nepajuto, kaip į rankas paėmė teptuką ir mergaičių guašą. Pačios rankos nutapė pirmąjį jos gyvenime paveikslą. „Vaikus atvežęs brolis tepaklausė, kas padovanojo paveikslą, – sako moteris. – Tai buvo pirmas mano darbelis, atvėręs duris kitokiai saviraiškai.“
Jauną moterį formavo ne tik širdies skausmas, gamtos kaita, gyvūnai, jos pačios vaikai. Ją formavo ir kaimynai. „Maža daug laiko leisdavau su bobutėmis. Galbūt todėl man visada patinka jau gerokai vyresnės moterys. Aš labai mėgstu klausytis jų pasakojimų, patarimų. Juk daugelį dalykų išmokau tik iš jų. Paėmus čepelnyką rankosna gi ne kiekviena žinos, ką daryti. O dar žiūrėk pamazoką šuo nugvelbė. O kaip iškepti pyragą gardų, nesudžiūvusį, o ką daryti, kad duona sutrūktų pečiuje. Visur daugybė subtilybių. Juk ne šiaip gaspadinės keldavosi trečią nakties ir eidavo kurti plytos. Maisto gamyba šeimynai – ritualas, o kad viskas vyktų sklandžiai, negalima namuose nei triukšmauti, nei durų darinėti. Kai kas juokiasi, bet aš iš savo patirties žinau, kad jei nori rezultato, turi laikytis šių taisyklių. Tada namuose – ir ramybė, ir laimė apsigyvens“, – svarsto Natalija.
Kaip bešoksi, ir kaip bedainuosi, bet laimę ir meilę pirmiausiai turi užsiauginti pati savyje ir dėl savęs. Palikusi buvusio vyro namus, su mergaitėmis Natalija persikėlė gyvent į Rubelninkus. Smagiai, draugiškai, kūrybingai ir bendruomeniškai virė gyvenimas savame kaimelyje. Laiko rasta ir veikloms su vaikais bei floriste iš Gilūtų, Mielagėnuose dirbusia Klotilda Duniauskiene. Kelionės, projektinės veiklos plėtė Natalijos akiratį, lavino vaizduotę.
Gražiausiomis spalvomis sužydėjusi moteris į savo gyvenimą priėmė kitą vyrą. Moteris sukurta priimti, o vyras – duoti. Darniai suskambėjęs duetas džiugina ir kits kitą, ir aplinkinius: namuose straksi mažas berniukas, dėl vaiko (kad lankyti darželį, o vėliau ir mokyklą būtų paprasčiau) įgytas butas Strigailiškyje, o Natalija atsidavusi kūrybai. Surengta jau ne viena jos tapybos darbų paroda, o šiandien galima pasigrožėti pirmaisiais rankdarbiais, suskurtais drauge su mažuoju pagalbininku.
„Ryte vaiką į darželį nuveža vyras, o vakare aš pasiimu ir einame abu per mišką rikdami kankorėžius, pagaliukus, žaisdami žaidimus ir svajodami. Namuose susėdę imamės kūrybos. Darbui reikia drobės, pagaliukų, medinių segtukų, virvės, vielučių, degtukų, kankorėžių, riešutų ir visko, ką galima rasti namuose, – juokiasi pašnekovė. – Kol vaikas valgo jogurtą, aš jau kuriu galvoje planą, ką galėčiau pagaminti. Tada pradedam dirbti ir visa kita jau – proceso dalis.“
Naujoje kolekcijoje galima rasti riestanosių raganų, plačiakelnių kazokų, skrynučių, daiktadėžių, pasakų namelių, šeimos sergėtojų, naminukų, taupyklių ir visokių kitokių namų puošybos elementų. Taip pat yra atskiras indų biriems produktams rinkinys.
Bibliotekininkė V. Girdziušienė dabar jau kasdien sulaukianti lankytojų bibliotekoje, džiaugiasi originaliais darbais. „Visi, kas užsuka į biblioteką, net aikteli pamatę darbus. Pirmas klausimas – kiek kainuoja? Kai pasakau, kad kol kas žiūrime akimis, tada prasideda fantazijos. Vienas lankytojas pasiūlė bitininkams tiekti tokius indelius medui. Sako, trigubai už medų galima bus paimti parduodant tokiame indelyje“, – ir juokais, ir rimtai kalba bibliotekininkė.
V. Girdziušienė pasakoja, kad per pandemiją stebuklingai „iššluotas“ Gilūtų ir Svylės kaimai – nebeliko nė vieno tuščio namo. Ir kas galėjo pagalvoti, kad visos sodybas miestiečiai supirks. O miestiečiai nebūtų miestiečiais, jei nestebintų vietos gyventojų. Sėdi nedengdami užuolaidų ir užsikūrę duonkepius ant grandinių pakabintuose katiliukuose maistą gamina, prisikepę krosnyse blynų, pilnus puodus į miestą vežasi. Dyvų dyvai! Bet ir pradžiugina vietos gyventojus miestelėnai – sako, beveik visi menininkai čia susibūrę, kas eiles kurias, kas muzikuoja, kas namus projektuoja.
Atsisveikinome su bibliotekininke Vida iki vasaros, prisiplanavę veiklų. Atsisveikinome ir su Natalija, kuri jau imasi naujų idėjų bundančioje gamtoje, ketindama dovanoti naujų tapybos darbų Ignalinos kraštui ir savo bendruomenės namams Rubelninkuose.
Lina RAGINYTĖ (metrastininkai@gmail.com)
Autorės nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!