Skip to content

Iš vaikystės Padysnio pievų surinktos gyvenimo mozaikos

Sigita TELYČĖNAITĖ

Visas menas, kaip saviraiškos įrankis, nušluoja iš mūsų gyvenimų kasdienybės trupinius, skaldo svetimybių ir abejingumo kiautus, nukreipia gyvasties spindulį į ieškomą ir tikslingą šviesą. Mūsų kūryba – tikroji širdies kalba, kuri veržiasi Visatoje į harmoniją tol, kol ją suranda.

Garsus Lietuvoje ir toli už jos ribų skiautininkų klubas „Vorė“ – gerai žinomas ignaliniečiams, pernai šventė savo 15-ąjį gimtadienį. Jo vadovė Violeta PUODŽIUKIENĖ (Pivoriūnaitė) užaugo beveik pačiame ryčiausiame rajono kampelyje – Navikų kaime. Darbas ir kiti gyvenimo pasirinkimai moterį nuvedė į Uteną, bet gimtosios pievos liko neužmirštos… Gal iš vaikystės prisiminimų surinktos gražiausios spalvos Violetos rankose prabyla nuostabiomis skiautinių meno mozaikomis, estetiškais ir išjaustais meno kūriniais.  

Stebint pačios kūrybinę veiklą ir užsispyrimą „Vorėje“, žavi talentas, tikslingumas ir energija. Ar nepristigai jėgų ir įkvėpimo karantino rėmuose? 

Kam karantino rėmai, o kam karantino naujos erdvės. Visada ir visose situacijose ieškau teigiamų prasmių ir galimybių. Niekada panikai nepasidaviau – mūsų karta pergyveno valstybinį perversmą – ne kiekvienam tai lemta patirti. Taigi karantinas – galimybė atsigręžti į save, savo artimiausius šeimos narius ir dar kartą pasitikrinti – nagi, o kaipgi sekasi būti kartu – be draugų ir kitų šeimos narių dalyvavimo. Pasirodo, kad niekas nesikeičia, kaip tik atsirado laiko daugiau kūrybai – ne vien siuvinių prasme, tačiau ir maisto gamybos srityje ar kituose buitiniuose dalykuose. Kiekviename paprastame darbe ar veiksme, kurio rezultatą daugiausiai mato tavo artimiausias žmogus, norisi šį tą sukurti gražaus, ne kasdieniškai, nes tiesiog nėra kur skubėti ir lėkti.Taigi, kūrybos ir savianalizės prasme tai  – vieni derlingiausių metų. 

Skiautinių meno kalbai atidavei daug gyvenimo laiko. Tai – būtinybė, saviraiška ar kažkas daugiau?

Pradžioje, prieš 16 metų, tai buvo daugiau saviraiška ir inžinierinis užsispyrimas suprasti šios meno rūšies technikos paslaptį, nes galvojant įprastai, „siuvėjiškai“, realybėje tokių formų gabalėliai taip kokybiškai nesusisiuva. Tačiau kai įvaldai tam tikrą techniką, tampa paprasta, nors darbo prasme turi atiduoti save visą, nes skiautiniai juk siuvimas, geometrija, spalvotyra, matematika, kompozicija – yra vientisas darinys. Šiai dienai skiautiniai man – gyvenimo būdas.

 Juokaujant galima pasakyti, kad visuomeninis judėjimas ir gyvenimo būdas ,,Zero waste“– neatsiejama skiautinių pasaulio dalis, o gal netgi skiautininkai viso to pradininkai. Juk nei vienas audinio gabalėlis neprapuola.

Šv. Gralio žmonija ieško nuo neatmenamų laikų. Kodėl?

Manau žmonėms patogu kažkuo tikėti, kad kažkas nuspręs už juos, išspręs jų problemas, suteiks gyvenimo pilnatvę. Ieškojimas iš principo yra savotiškas gyvenimo variklis, tačiau vien ieškojimu švaistome savo gyvenimą. Ieškoti juk patogu. Na, o jei nepavyksta, taip pat galima pasiteisinti, jog ne vienam man nepavyko. Mano manymu tik kuriantis ir dirbantis žmogus skatina atsinaujinimą ir naujovių atsiradimą.

Kas gyvenime paskatino ieškoti savęs? O gal ieškoti kitų…

Siekis susikurti patogią erdvę – gyvenimui, laisvalaikiui, artimiesiems. Ieškant savęs, surandi ir kitus – bendraminčius, bendražygius, kurie savo buvimu, idėjomis pripildo ir tavo gyvenimą. Pirmiausia turi duoti, o tada ateina ir atpildas. Juk į sugniaužtą į kumštį nieks nieko neįdės, turi duodamas ištiesti delną. Tai taip ir keliauji per gyvenimą atiduodamas save, savo idėjas ir tuo pačiu pasipildai save kitų dalinamu gerumu.

Dažnai girdžiu, kad geras žmogus – ne profesija. O kaip manai pati? 

Dažnai suprantame labai skirtingai gero žmogaus apibūdinimą.  Gerą žmogų dažniausiai suprantame kaip niekur nesikišantį, niekam nieko nepasakantį žmogų. Bet ar jis geras? Gal daugiau abejingas, o tokie baisiausi. Ko gera pritarčiau, kad ne profesija, o geras žmogus – labiau gyvenimo būdas.

Man geras žmogus, kuris visada sako tiesą į akis, kokia ji bebūtų, kurio nereikia kviesti į pagalbą, nes jis pats žino kada padėti reikia ir atskuba laiku. Kaip tik pandemijos metu teko šias vertybes dar kartą ,,perkratyti“ ir įsitikinti – kas yra kas – tarp mus supančių žmonių.

Ar pandemija nepakeitė gyvenimo credo?

Mano gyvenimo credo nesikeičia nuo vaikystės, nes tėvų buvo nuolat ,,kalama“ į galvas, jog reikia ,,mokytis ir daryt patiems – niekas gyvenime savaime neatsiranda“. 

Taigi taip ir mokausi visą gyvenimą, bei įgyvendinu įvairias veiklas vieną po kitos. Planai pabaigos neturi.

Visgi, jei vieną dieną į rankas patektų šv. Gralis, ko paprašytum lemtingą akimirką?

Kadangi netikiu jokiais stebuklais, manau man taip nenutiks. Tačiau jei jau taip jis ir patektų į mano rankas, nusivilčiau, tai būtų visko pabaiga – neliktų tikslo toliau planuoti, veikti, svajoti.

 Juk realiai Gralio suradimas – tai svajonių pabaiga – juk galima panorėti visko išsipildymo.

 O kaip gyvent be svajonių?

Ačiū už dialogą.

Nuotraukos iš asmeninio V. Puodžiukienės albumo

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *