Skip to content

Neapsigaukime dėl gulbių grožio

Gulbė nebylė. naturephoto.lt nuotr.
Gulbė nebylė. naturephoto.lt nuotr.

Dr. Bronius ŠABLEVIČIUS

Žinia apie išperėtus gulbės giesmininkės jauniklius Lietuvoje (Nemuno deltoje) pirmą kartą paskelbta dar 1965 m. Bet nuo to laiko jos mūsų šalyje gyvavo menkai žinomos, jas matydavo vos keliuose ežeruose ir pamaryje dažnai tik per pavasario migracijas. Ėmė plisti gana sparčiai nuo XX a. galo, bet Rytų Lietuvą jos apgyvendino vėliausiai. Aukštaitijos nacionaliniame parke pirmasis lizdas atsirado tik 2008 m. pelkyne šalia Kaltanėnų. Dabar šitos gulbės čia peri kasmet, kartais bando net 3 poros. Atrodo, tada buvo pirmasis perėjimo atvejis mūsų krašte.

Melodingų, puikių balsų gulbės giesmininkės pasirodė esą labai karingos ir žiaurios. Jau anksčiau Birvėtos tvenkiniuose stebėdavau jų agresyvų charakterį. Kartą patinas, skardžiai trimituodamas, perskrido visą didelį tvenkinį prie nebyliųjų gulbių porelės, lyg jam būtų maža vietos. Šios išsigandusios stebėjo besiartinantį agresyvų giminaitį ir vos tik giesmininkė priartėjo, pakilo ir išnešė sveikas plunksnas. 

Tačiau ką mačiau pelkėje prie Kaltanėnų, pralenkė bet kokį spektaklį. Plataus, stipriai užžėlusio liūno pakraštyje, kur visiems paukščiams vietos sočiai, tyliai plūduriavo nebyliųjų gulbių pora. Staiga iš liūno centro, karingai trimituodamas, pakilo gulbės giesmininkės patinas, atskrido prie nebyliųjų ir nutūpė ant… nebylės patelės nugaros. Nuo svorio ji paniro, kyšojo tik jos pečiai ir kaklas. Užpuolikas ėmė energingai kapoti jos pečius, kaklą, pabiro išrautos plunksnos… Agresorius egzekuciją vykdė ilgai, apie 3 minutes. Per tą laiką gulbė nebylė, patiesusi kaklą ant vandens, karkė ir klykė, tuo parodydama, kad balsą vis dėlto turi. Užpuolikas taršė auką tol, kol turbūt pavargo. Tada nusliuogė nuo nugaros ir, iškėlęs tiesų kaklą lyg lazdą, išdidžiai nuplaukė iš kur atskridęs. Žiauraus incidento metu nebylės patelės patinas bailiai nusiyrė už nendrių ir gėdingai lūkuriavo, saugodamas ne savo partnerę, o savąjį kailį.

Antra. Tarp Kretuono ežero ir Reškutėnų k. yra Žemaitiškės pievų balos. Kartą pavasarį nutirpus ledui, čia susirinko 46 nebylės gulbės. O kitame balų pakrašty kuitėsi gulbių giesmininkių porelė. Taigi gulbinas, nutaręs, kad visa balų erdvė priklauso tik jam, ėmė šaukti ir plasnodamas bėgti vandeniu link nebyliųjų būrio. Šios išsigando, susispietė balos pakraštėlyje. Prilėkęs giesmininkės gulbinas sustojo netoliese, bet didžiulio būrio pulti neišdrįso ir ataušęs, grįžo  prie savo patelės. Panašų veiksmą toje pat vietoje stebėjau šįmet balandžio 12 d. Giesmininkės patinui užkliuvo tik viena nebylė gulbė, ką tik nusileidusi į balas. Bet nebylė jau buvo pamokyta ir nelaukė, kol giesmininkė nusileis šalia ir puls: pakilo skristi ir išsigelbėjo. Nebylė nugalėjo be kovos, atsistojo vandeny, plasnojo ir karingai trimitavo.     

Gulbė giesmininkė. naturephoto.lt nuotr.
Gulbė giesmininkė. naturephoto.lt nuotr.

Jei giesmininkės vis labiau įsitvirtins Lietuvos ežeruose, gali būti, kad ims mažinti nebyliųjų gulbių skaičių. Apie 1997–1998 m. ėmiau nerimauti: kada gi jos nustos gausėti mūsų  ežeruose? Vien 1998 m. Nacionaliniame parke žiemojo 200 gulbių nebylių – iki tol neregėtas skaičius. Bet XXI a. pradžioje ėmė gausėti neperinčių, „bergždžiųjų“ porų. Kažkoks nežinomas reiškinys (pati gamta) ėmė stabdyti jų veisimąsi. Ši padėtis išlieka iki šiol. Jos nebegausėja.

Taigi, dabar iškilo nauja kliūtis – „pusseserė“ gulbė giesmininkė. Iš kur ji atsirado? Jos gimtosios vietos – Europos šiaurė, įskaitant Islandiją, tundrų ir miškatundrių platybes. Žiemoti renkasi į šiltesnius Europos pajūrius. Taip būdavo. Ko gero, klimatas tikrai šiltėja, kad jos pasipylė gyventi vidutinio klimato zonoje. Pradėjo žiemoti ir ežeruose aplink Kaltanėnus, Ignaliną, Ginučius. Nevengia net mūsų karštų vasarų.  

Atskirti šias dvi rūšis lengva. Giesmininkės snapas geltonas, tik jo galas juodas, kaktoje neturi juodo gumbo, kuris yra pas raudonsnapę nebylę. Net iš tolo matyti, kad giesmininkės nesulenkia kaklo S raidės pavidalu. Vakarais, naktimis ir auštant dažnai skardžiai (bet gražiai!) trimituoja. Jei jos būtų taikios, ramios, galėtume džiaugtis gamtos praturtėjimu. Bet atėjūnai visada agresyvūs, taip kaip Sosnovskio barščiai, uosialapiai klevai, daržų piktžolės galinzogos (amerikonkos), mėlynieji lubinai, mangutai ar naujakuriai meškėnai. Visi jie okupantai, išstumia vietinius ir gyvena kitų sąskaita. 

Ar sugebės dvi labai artimos gulbių rūšys sugyventi gražiuoju, dar neaišku. Tačiau matome, kad nebylių gulbių skaičius mažėja, o giesmininkės apsigyvena jų vietose. Tik laikas parodys, koks likimas laukia mūsų senbuvių gulbių nebylių.

Gulbė nebylė. naturephoto.lt nuotr.
Gulbė nebylė. naturephoto.lt nuotr.

nature photo.lt nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here