Skip to content

„Moteris su dviem mergaitėm“

Lina RAGINYTĖ

Liūdniausia, kas gali nutikti žmogui – tapti menkos savivertės žmonių sugalvotų pasiteisinimų – įsivaizduojamų vertybių sekėju. Būti visų išnaudojamam, atsidavusiam, neturtingam, bet geraširdžiam, kokiu dažnai esąs provincijos žmogus, šiandien jau aiškiai įvardinamas kaip vaikystės traumų persekiojama ir psichologinių problemų turinti asmenybė. Ir priešingai – būti linksmam, bet griežtam, užsispyrusiam, turinčiam tikslą ir sugebančiam pakovoti už save bei laime trykštančia širdimi dalytis ja su kitais – geriausia, kas gali nutikti. Prieš devynis dešimtmečius būtent taip ir buvo. Onos ir Antano Bulavų šeimoje – gimė mergaitė Birutė Liudvika, šiandien daugumai žinoma buvusi istorijos ir pailgintos grupės mokytoja Birutė STRAZDIENĖ. Jaunystėje praminta, bet ir šiandien vyresniųjų taip prisimenama „moteris su dviem mergaitėm“. Mokytojos gyvenimas, jos auklėjimas, charakteris, pažiūros suformavo tvirtą, bet draugų mėgstamą ir artimųjų mylimą moterį. Tai – geriausia, kas gali nutikti. 

Balandžio 15-ąją mok. B. Strazdienė šventė 90-ąjį gimtadienį. Jei ne griežtas režimas šalyje, jos namai Strigailiškio kaime būtų trūkinėję nuo svečių gausos. Deja, tądien nenutilo tik telefonas. Bet visi, lyg susitarę, tvirtino susitiksią švęsti 95-ojo ir 100-ojo gimtadienių. Šmaikštumo nestokojanti moteris neieško ir žodžio kišenėje, o visa laikysena išduoda inteligentišką žmogų. 

„Gimiau 1931 m. Vilių kaime, Rokiškio rajone. 1947 m. baigiau Panemunėlio progimnaziją, o paskui Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją. Mums, ano karšto žmonėms, Vilnius atrodė kažkokia nepasiekiamybė, nežinomas svetimas kraštas. Tačiau labai arti atrodė ir lengvai pasiekiami Šiauliai. Todėl 1950 m. įstojau į Šiaulių mokytojų institutą. Kai prisimenu tą vaizdą, net nesitiki, kad kažkada taip buvo. Patys Šiauliai subombarduoti, kadangi ten buvo aerodromas. Gatvėse pilna griuvėsių, suversta kalnai plytgaliu. Pats institutas taip pat buvo subombarduotas, todėl mes mokėmės Janonio vidurinės mokyklos patalpose.

Iš pradžių su šešiomis kambariokėmis gyvenome sename mediniame name. Kuro nebuvo, todėl žiemą kūrendavome medinių tvorų likučiais, padangomis, kad bent kokios šilumos būtų. O paskui aptikome durpių brikėtų. Prisidėdavome į krepšelius ir parsinešdavome. Pirmą vakarą tikrą šventę pasidarėme, kai sušilo namai. Nepaisant visų sudėtingų situacijų, mes gyvenome linksmai, daug sportavome, dainavome. 

O jau antrais studijų metais gyvenome miesto centre, muzikos mokyklos antrame aukšte, tad šildymu rūpintis nebereikėjo. 

Baigusi institutą, gavau paskyrimą dirbti į Švenčionių rajoną, Linkmenų kaimą“, – pasakoja mokytoja.

Anuomet Ignalinos rajono dar nebuvo. Susisiekimas – nuo Panevėžio riedantis siaurukas, anuomet gyvenęs tikrąjį aukso amžių. „Kai pamačiau tuos Linkmenis – netekau žado. Pirmą kartą atvažiavus apėmė siaubas: miškai, miškai ir vien gūdžiausi miškai. Išlipau iš traukinio ir nuėmė kojas. Gerai, kad kartu važiavusi moteris taip pat keliavo į Linkmenis. Niekada nebūčiau viena miškuose radusi tų Linkmenų. Parvažiavusi namiškiams papasakojau apie būsimą darbo vietą ir šie bandė mane atkalbinėti, bet aš užsispyriau. 

Atvažiavusi 6 val. ryto į Linkmenis, neturėjau kur dėtis. Pamačiau bažnyčią ir nuėjau ten laukti 8 val. ryto, kad galėčiau susirasti mokyklos direktorę. Dabar kai pagalvoju, tai kvailiau ir būti negalėjo. Taip pasielgdama galėjau ir pabaigti dar nė neprasidėjusią mokytojos karjerą. Direktorė priėmė mane maloniai, aprodė visus tris mokyklos pastatus ir apgyvendino savo namuose. Po mėnesio man davė kambarį naujai suręstame namelyje. Gavau ir lovą ir komoduką. Dirbau prie žibalinės lempos. Mokykloje mokiau vaikus istorijos nuo 5 iki 11 klasės“, – prisimena istorikė. 

Linkmenyse prabėgai patys linksmiausi B. Strazdienės, tiesa, tada dar Bulavaitės, 8-eri metai. Drauge gyveno ir daugiau jaunų mokytojų, todėl laisvalaikiu merginos rasdavo kuo užsiimti. Anuomet šokiai vykdavo sekmadieniais. Ir po naktinėjimo iki paryčių tekdavo eiti į darbą. „Kad būtų žinojęs kas kaip sunku po bemiegės nakties vesti pamokas. Sėdi prie stalo ir bijai, kad tik neužmigtum. Vienintelė išeitis – stotis prie lentos pačiam ir ką nors pasakoti. Gal dabartiniam žmogui tai skambėtų ir labai jau siaubingai, bet mes nebuvo piktybiniai, neturėjome ir jokių kėslų ar užmačių. Tai, kad dabar kas sužinotų, kaip mes miegodavome… trise vienoje lovoje. Aš pasienyje, kolegė per vidurį, o jos kavalierius iš krašto. Apie jokius intymumus tada niekas net negalvojo. Taip ir kiti darydavo – kad būtų kur galvą prigausti likusią valandėlę iki ryto“, – atvirai pasakojo B. Strazdienė.

Taip ji sukinėjosi tarp Linkmenų jaunimo 8-erius metus, mat per tą laiką ji sutiko savo gyvenimo žmogų – Algirdą Strazdą. Netrukus jiedu persikraustė gyventi į Ignaliną, kur jiems viena po kitos gimė dukros Vilija ir Gintarė. 

Pametinukės mergaitės augo beveik kaip dvynukės, tad Ignalinoje visi pažinojo „moterį su dviem mergaitėmis“. „Nuo mažens eidama į darbą vesdavausi abi mergaites už rankų iki pat mokyklos. Aš apsitempusi ir jos paskui mane iškeltomis galvomis. Ignalinoje istorikų buvo į valias, tad didžiąją laiko dalį teko dirbti pailgintos mokytoja, – prisimena moteris. – Laikas mokykloje buvo išties nuostabus. Mes nepaprastai draugiškai sugyvenome su kolegomis. Kadangi su vyru nors ir buvome griežtoki, bet ne plevėsiški. Mėgome kompanijas, draugus. Ypač kai persikėlėme į namą Strigailiškyje. Tiesa, neapsieta be nuotykių. Dar pirmais metais valdiškai statytas namas kasant nuotekų sistemą tiesiog sugriuvo akyse, tad teko statyti iš naujo, o senojo likusios vos pora sienų. Strigailiškyje didžiuliame name rinkdavosi kolegų kompanijos, dukrų draugai iš Lietuvos ir užsienio. Iki pat pandemijos mes gyvenome triukšmingai ir įdomiai.“

Vyro Algirdo jau senokai nebėra, Birutė viena visus keturis namų kampus, kuriuose nuolat lankosi dukros su šeimomis, anūkai, tarp kurių rastume iš Švedijoje gyvenančių mokslininkų, ir teisininkų. Tačiau bene dažniausios viešnios – kolegės mok. Alfonsa Skripskienė ir Janina Gimževskienė. Jų šnekoms ir pokštams nėra nei pradžios, nei pabaigos. Visos trys linksmos, pokštaujančios, tebeskaitančios knygas, spaudą, turinčios nuomonę, išsaugojusios aštrų protą ir likusios ištikimos mokytojo vardui. 

Džiaugdamasis mokytojomis, Ignalinos seniūnas Jonas Polito pritarė, jog mokytojas yra artistas, turįs uždegti kitus, pats degti ir nebijoti sudegti. Būtent tokios šios mokytojos buvo ir liko.

Nuotraukos autorės ir iš asmeninio B. Strazdienės albumo

Lina RAGINYTĖ (metrastininkai@gmail.com)

1 komentaras

  1. Tai nuostabi mokytoja, kolegė ir motina. Stiprios jai sveikatos ir gražių gyvenimo metų.


Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here