Skip to content

Audiniuose ieškau kitokio savitumo

Iš lietuvių tautosakos klodų tyliai išplaukia žydinčios linų jūros. Prie šaltinio gilaus ir jaunamartės akių melsvume šviečia linų pėdas, kalba su žmogumi, primena jau tirpstančias laike lietuvio tradicijas. Stebuklingo augalo paskirtyje sutelpa visos gamtos jėgos, skirtos sveikatai, šilumai ir net protingam taupumui. Ir gražūs tie žmonės – nepasidavę vartotojiškam bėgimui. Jų sielomis į mus pagalbos šaukiasi tautos praeitis, kurioje tiek protėvių vilčių ir triūso sudėta.

Vilnietei menininkei Silvijai JUOZELSKYTEI Rytų Lietuvos kampelis, pavadintas Guntauninkais – toks savas, mielas širdžiai ir gražus. Čia prabėgo jos vaikystės vasaros, tarsi upelės Svylos vanduo… Čia, stebėdama babos Apolonijos rankų miklumą, mergaitė užsidegė noru – viską išmokti pati – megzti, nerti. Jau pradinėje mokykloje svajojo būti dailės mokytoja, ir gražios jos svajos išsipildė su kaupu.

„Profesija pati pasirinko mane. Nuo mažumės, atostogaudama pas babą Guntauninkuose, mačiau siūlų dažymo, audimo procesą, nes Katinautiškės kaime gyvenanti dėdienė Stefanija, iš atraižų audė nuostabius takelius. Megzti ir nerti jau mokėjau, pati dariau sau lėles, bet norėjosi kažko ypatingesnio, išskirtinio. Visada nemėgau vienodumo. Pirmąsias vaikiškas audimo stakleles man nupirko Vidžiuose (Baltarusijoje), o jau 2002 m. savo stakles perleido babos kaimynė Ona Stasiūnienė.

Studijuodama Vilniaus dailės akademijoje ieškojau įvairių saviraiškos formų, todėl, atsiradus galimybei, išvykau plėsti akiračio į Airijoje esantį Dizaino koledžą. Jame mokėsi pasaulinio garso meistrai, iš kurių vienas sėkmingai dabar siūva skrybeles Anglijos karalienei Elžbietai II. Ten atradau tekstilės dizainą, išmokau kaip susirasti užsakovą ir jam pateikti gaminius.

Senokai puoselėju svajonę – prikelti linininkystės tradicijas. Rytų Lietuva preityje garsėjo kaip linų kraštas. Adutiškio linų fabrikas tiekė savo produkciją į įvairias Europos valstybes. Bet viskas išnyko, linininkystės ūkių neliko, nors kažkada buvome lyderiais eksportuodami linus svetur. Neauginame šio stebuklingo augalo, iš kurio aliejų spaudė, audė ir siuvo daugumą apdarų, spalius naudojo statybose. Linas – apdainuotas liaudies sutartinėse, pasakomis iškalbėtas, varduose įamžintas, o dabartiniai gamintojai žaliavą perka iš kaimyninės Baltarusijos, Kinijos. Linas – ilgaamžis. Močiučių abrūsai buvo audžiami ne vienai dienai. Lininių siūlų spalva priklauso nuo vasaros, jei daugiau saulės – siūlai šviesesni, jei lietaus – juose daugiau pilko atspalvio. Lininiai gaminiai itin paklausūs Vokietijoje, labai vertinami Japonijoje. Linas stipresnis už medvilnę. Savo audiniuose ieškau kitokio savitumo, žavi minimalizmas, natūralios gamtos spalvos. Dabar audžiu su naujomis audimo staklėmis, senosios liko kaip suvenyras, nes nėra ergonomiškos, man jos per mažos. Naujas  stakles pagamino vyras, brėžinius ir viską derinausi pati. Apie audimo stakles galima pasakoti labai daug, nes jų pasaulyje yra labai įvairių, užpatentuotų, tai tokie modeliai kaip automobilių. Mano darbams įtaką daro kaimo aplinka – rankšluoščių kolekciją „Dūmas“ inspiravo kaimiška dūminė pirtis. Kiekvienais metais, nuo 2014-ųjų, dalyvauju renginyje „Dizaino savaitė“, vis pristatau po naują gaminį. Paskutinis gaminys minėtame renginyje – kosmetinių ir kelioninių rankšluoščių rinkinys. 

Esu Dailininkų sąjungos tekstilės sekcijos pirmininkė, todėl trokštu suburti menininkus ir atgaivinti lino tradicijas, šimtmečiais puoselėtas mūsų protėvių. Karantinas diktuoja savo sąlygas, todėl dabar gyvenu Guntauninkų kaime ir čia planuoju šią vasarą organizuoti 10-ties dienų tekstilininkių meno rezidenciją. Kol vyks rezidencija, numačiau parodas – kaimo kluone, Mielagėnų špitolėje, Ignalinos krašto muziejaus galerijoje, Anykščių menų inkubatoriuje, Utenos galerijoje „Pokšt“. Rezidencijos tikslas – žadinti linininkystės tradicijas, plėsti žinias apie šio augalo tvarumą, ekologiškumą, naudą įvairiose srityse.

Aktualu prisiminti lino kelią šalia Svylos upės, kurios vandenyje ir buvo mirkomi protėvių linai. Gerai prisimenu linų mintuvą, stovėjusį didelėje senoje kaimo pirtyje… Dar tik baigusi Dailės akademiją, nuo 2012 iki 2017 m. organizuodavau vasaros plenerus „Guntauninkų kaimas“, darbus eksponuodavau rugpjūtį kluone. Lankytojų skaičius tikrai buvo didesnis nei Vilniaus senamiesčio galerijose. Dalyvaujant menų rezidencijoje Islandijoje, Sardinijos saloje, gimė mintis padaryti mažą tekstilės rezidenciją ir Lietuvoje, todėl dabar dirbu prie projekto. 

Audimas man – meditacija, reikalaujanti daug parengiamojo darbo. Vienoje parodoje užsieniečiai paklausė – ar viską aš viena savo rankomis nuaudžiau, tuomet patikslinau, kad ne tik rankomis, bet ir kojomis. Darbo pradžioje reikia dar ir papildomo žmogaus pagalbos. Dabartinės mano staklės keturnytės, audžiu archaiškai, klausydama gamtos, natūralių spalvų švelnumo ir harmonijos. Stengiuosi, kad darbai išliktų aktualūs šiandieniniam žmogui. Bet jie sukurti – ne masėms, o individualybėms. Jais prekiaujama Japonijoje, kitose užsienio valstybėse, mažose Vilniaus galerijose, nedidelėse parduotuvėse. Turiu daug gražių svajonių kaip išgarsinti ir atgaivinti linininkystės tradicijas Rytų Lietuvos krašte, bet nutylėtos, jos greičiau materializuojasi“.

Nuotraukos iš asmeninio S. Juozelskytės albumo

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje