Skip to content

Dar kartą apie gulbes

Pranas ZUBRICKAS

Su įdomumu perskaičiau kolegos Broniaus Šablevičiaus straipsnį apie gulbes („Mūsų Ignalina“, 2021-04-16, „Neapsigaukime dėl gulbių grožio“), kur plačiai apibūdinti tarprūšiniai santykiai tarp gulbės nebylės ir gulbės giesmininkės. 

Gal pradžiai keletas štrichų apie gulbes. Tai žąsinių būrio, antinių šeimos paukščiai, kurių priskaičiuojama tik šešios rūšys. Tai nebylė (pati didžiausia ir sunkiausia skraidanti gulbių rūšis), giesmininkė, trimitininkė, sibirinė mažoji, juodakaklė ir juodoji gulbės. Jau neužtenka pasakyti – pažįstu gulbes, kaip pažįstu žvirblį (kurį – naminį ar karklažvirblį?). Gulbės giesmininkės vis dažniau plinta nuo Eurazijos šiaurės pietų kryptimi. 

Galima sakyti, kad gulbių perėjimo  pradžia Lietuvoje buvo 1995 m. Mūsų rajone – Birvėtos tvenkiniuose. Pirma perinti pora buvo aptikta dar 1965 m. Nemuno deltoje. Dabar, manoma, peri apie 200 porų. Kadaise mūsų gulbės nebylės buvo retos ir gana baikščios. Per zoologinę praktiką 1968 m., ekskursijos metu į Žuvinto rezervatą, gulbes su bendrakursiais stebėjau tik iš tolo per žiūronus, nes arti neprisileido. Tuo metu gulbės nebylės praktiškai buvo paplitusios tik Pietvakarių Lietuvoje. 

Prisimenu, dirbant Nacionaliniame parke, apie 1980 m. direktoriaus V. Šakalio nurodymu gerb. Bronius buvo įpareigotas saugoti pirmąsias gulbes nebyles, perinčias Utenykščio ež., nuo praplaukiančių turistų. Dabar atrodytų labai keista, nes jos nebėra jokia retenybė Lietuvoje, net yra pavojus, kad platina paukščių marą, itin per šių metų žiemą, kai jų žuvo nemažai dėl užšalusių vandens telkinių ir bado. Mūsiškės gulbės, galima teigti, yra praktiškai praradusios migracijos instinktą. O gulbės giesmininkės vis labiau įsigali, rimtai konkuruodamos su mūsiškėmis dėl buveinių. Būdamos agresyvesnės, jos nepakenčia savo artimų gentainių ir su laiku gali išstumti mūsiškes iš įprastinių vandens telkinių. 

Prisiminkime, kaip kanadinės audinės per kelis dešimtmečius nukonkuravo vietinę europinę audinę, o  rainuotieji ir žymėtieji vėžiai išstumia vietinius siauražnyplius ir plačiažnyplius vėžius. 

Grįžtant prie gulbių giesmininkių, jų priskirti prie invazinių gyvūnų, ko gero, negalima, nes jos pačios natūraliu būdu pas mus apsigyveno. Kai kas teigia, kad jos pradėjo plisti už savo arealo ribų, pasklidusios iš privačių egzotinių gyvūnų augintojų, veislynų. Nors atėjūnės savo gentainių atžvilgiu agresyvios, šiaip jos yra gana baikščios. Pernai, plaukiant baidarėmis Žeimenos upe už Švenčionėlių, nustebau, kad už kelių šimtų metrų buvusios gulbės su jaunikliais arčiau neprisileido, greitai supratau – tai gulbės giesmininkės patelė su jau skrendančiais jaunikliais. Daug kartų paskrisdavo  tolyn, neleidžiant mums priartėti arčiau jų. Įdomu, kad dar prieš pastebint šią šeimynėlę, patinas visą laiką lydėjo, skrisdamas virš upės ir skleisdamas pavojaus signalus. Manau, kad po kurio laiko ir jos supras, kad žmogus negrasina jų egzistavimui, net yra dažnai pagalbininkas, pamaitindamas jas. Tiesa, taip elgtis nerekomenduojama, gyvūnai patys turi išgyventi natūraliomis sąlygomis 

Labai įdomu stebėti gyvūnų tarp skirtingų rūšių elgseną. Kolegai Broniui pavyko stebėti ne kasdienį atvejį gamtoje, kai skirtingos, bet labai giminingos gulbių rūšys aiškinosi „santykius“, kur nugalėtoja buvo gulbė giesmininkė. Pastebėti gamtoje sudėtingos gyvūnų elgsenos reikia daug laiko ir kantrybės. Žymiai paprasčiau stebėti gyvūnus, laikomus nelaisvėje. Kadaise, dirbant mokykloje, turėjau gyvąjį gamtos kampelį su gana dideliu voljeru, kuriame kartu gyveno apie 10 skirtingų rūšių sparnuočių. Kartą labai nustebino miškinis kalviukas. Prigaudęs pievoje entomologiniu tinkleliu įvairių vabzdžių, bestuburių ir iškratęs voljere,  pastebėjau, kad kalviukas tarsi griuvinėja. Pagalvojau, gal rachitu susirgo, nes nesilaiko ant kojų. Priėjęs arčiau, pamačiau, kad čiupęs snapu skruzdėlę, pakelia koją ir kiša ją po sparnu, tad tarsi svirduliuoja ant šono. Pasirodo, paukščiai moka patys gydytis skruzdžių rūgštimi nuo ektoparazitų (plunksnagraužių, pūkagraužių). Gyvenantis  kartu dirvinis vieversys, pakildamas  aukštyn, kokiu tai būdu išmoko nutūpti ant kartelės, kas gamtoje tikrai nebūdinga. Nustebino vieversys ir dar vienu aspektu. Nuomojant žemę M. Gorbačiovo „perestroikos“ laikais,  bulvių lauke jas vagojant, užtikau perintį vieversį. Dėl viso pikto lizdą (koks ten lizdelis – paprasčiausia duobutė su žolių stiebeliais, gyvulių plaukais) perkėliau į kitą vietą. Vėliau apariant, dar kartą vėl perkėliau. Kas nustebino, kad jis nemetė lizdo su kiaušinėliais ir laimingai išsiperėjo jauniklius. Paprastai beveik visi sparnuočiai, pajudinus jų lizdus, kai tupi ant kiaušinių, jau nekalbant apie perkėlimus, juos palieka, pameta. O kai jau yra jaunikliai, paprastai jų nepalieka. Beje, tos vados vienas vieversėlis taip ir pateko į gyvąjį kampelį. Patogiausia ir lengviausia stebėti, tirti tarprūšinę elgseną, sutaupant daug laiko, laikant gyvūnus nelaisvėje. 

O baigiant, apie kitas gulbių rūšis. Mažoji sibirinė gulbė retai pas mus užklysta, dažniau norisi matyti pačią įspūdingiausią – juodąją gulbę, kurios tikrieji namai yra Australija. Beveik visi Europos, pasaulio esantys zoologijos sodai, privatūs egzotinių gyvūnų kolekcionieriai turi (arba norėtų) juodųjų gulbių. Pas mus – tai retai auginama gulbių rūšis, kartais aptinkama ir natūralioje gamtoje, kaip greičiausiai pasprukusi iš augintojų. Daugelis gamtos mylėtojų, tikriausiai, prisimena 2018 m. žiemą, kai per daugelį televizijos kanalų rodė vaizdelį Nemune  (Kauno m.), kur tarp žiemojančių gulbių nebylių kartu laikėsi ir juodoji gulbė, kuri buvo sugauta ir sužieduota, bet tolimesnis jos likimas neaiškus. Įdomu, kas nutiktų, jei viename vandens telkinyje apsigyventų trys rūšys bemaž vienodų svorio kategorijų? Kuri taptų nugalėtoja? Spėju, ko gero giesmininkė. Taigi invazine rūšimi, ko gero, netaptų, kitaip turėtų stipriai kenkti mūsiškei gulbei nebylei.

A. Razmo ir J. Kačerausko nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *