Skip to content

Išėjo paskutinis…

MI informacija

Į Amžinybę, sulaukęs 96-erių, išėjo paskutinis gyvenęs rajone (Ignalinoje) buvęs partizanų ryšininkas Mečislovas Petkevičius-Vytenis.

Jis gimė gretimame Tauragnų krašte, Minčiakampyje, prie Utenio ežero. Kiek vėliau su tėvais persikėlė į Juknėnus, poetų Miškinių tėvoniją.

1944 m. sugrįžus frontui ir prasidėjus antrai sovietinei okupacijai, jau tų metų rugpjūtį rusai paskelbė mobilizaciją į Raudonąją armiją. Vyrai, kaip išmanė, „vyniojosi“ nuo kariuomenės: vieni dokumentuose jauninosi, kiti sendinosi, treti ėjo į mišką ir tapo partizanais. Minčios girioje jau veikė Kazimiero Kaladinsko-Erškėčio būrys, vadas buvo kilęs nuo Ažvinčių. Jo būryje buvo broliai Butrimai: Povilas-Vaidila ir Bronius iš Jakėnų kaimo, broliai Juodkos iš Baltabiržės, kiti vyrai. 

M. Petkevičius iš pradžių apie metus slapstėsi namuose. Po to, 1947-aisiais, Mečislovas tapo partizanų ryšininku. „Ateidavo partizanai Petras Cicėnas-Žalgiris ir Pranas Račinskas-Drugys. Su jais buvo itin draugiški santykiai. Drugys turėjo siuvimo mašiną, tai man net kepurę pasiuvo. O brangiausia vado dovana, kurią išsaugojau iki šiol – 1949 m. sausį rašytas pagyrimo raštas už ryšininko darbą“ (iš Mečislovo atsiminimų).

Jam teko Vytauto apygardos, Lokio rinktinės štabo ryšininko dalia. Ryšininkų užduotis – laiškų, siuntų pristatymas. Laiškanešio darbas. Jį Mečislovas taip prisiminė: „Pirmoji mano kelionė buvo į Uteną. Nuvykau pas visai nepažįstamą žmogų su slaptažodžiu: „Gal turite parduoti ožką?“. Žmogus pažiūrėjo į mane, nieko nesakė, atnešė į popierių suvyniotą paketą ir padavė. Paketą nunešiau į Minčią, ten sutikau vadą P. Račinską-Drugį ir atidaviau jam.“ Partizanų reikalais jam tekdavo keliauti ne tik po gretimas apylinkes ir miestus, bet nuvažiuoti iki Daugpilio. Iš ten parveždavo odos batams, popieriaus.

M. Petkevičius priklausė partizanų Vytauto apygardai, Lokio rinktinei, Erškėčio kuopai. Buvo leidžiamas laikraštis „Sutemų keleivis“, kurį ryšininkai taip pat platino tarp gyventojų.

Mečislovą areštavo 1949 m. rugsėjo 29 d., kai pas žuvusius partizanus rado dokumentus, o juose – jo pavardę. „Teismas“ po ilgų tardymų už akių priėmė nuosprendį – 10 metų lagerių. Kalėjo Vorkutoje. Į Lietuvą grįžo 1955 m. spalį. Po ilgo blaškymosi, prisiregistruoti ir rasti darbą pavyko tik mūsų rajone – Vaišniūnų miškų girininkijoje. Utenoje visi atšokdavo, pamatę pažymą iš lagerio. O Vaišniūnuose padėjo įsidarbinti miškininkas Jonas Strazdas, kuris tuomet priglaudė daug grįžusių iš tremties ar lagerių. Vėliau ilgai, iki pensijos, dirbo Ignalinos miškų ūkyje, kurio direktorius Edmundas Kapturauskas Mečislovą už gerą darbą gerbė ir ne kartą skatino. Kelis kartus jis buvo kviestas į Ignalinos saugumą, nuolat sektas.

Prieš porą metų Mečislovą Petkevičių aplankė svečiai iš Lietuvos kariuomenės. Jam įteikė medalį „100 metų atkurtai Lietuvos kariuomenei“, kuriuo apdovanojami kariai ir civiliai. Liudijimą Nr. 0621 pasirašė tuometis Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas.

Nuoširdi užuojauta velionio dukrai, anūkui ir visiems artimiesiems. Didžiuokitės, Mečislovas nuėjo garbingą savo gyvenimo kelią kaip lietuvis ir pilietis. 

Redakcija 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje