Skip to content

Prof. Kęstučiui Kardeliui atminti: „Prie stalo – kaip prie mylimos moters“

Lina RAGINYTĖ

Ir kas galėtų pagalvoti, kad kiekvienas šalies moksleivis ir bet kuris Europos žemyno biologijos ir fizinio aktyvumo žinias besigilinąs studentas informaciją gauna iš Linkmenų krašte plaukiojusių lydekų, čiulbėjusių paukščių, straksėjusių kiškių ir kvarksėjusių varlių. Galėtų būti juokinga. Tačiau tai – visai ne pokštas, o tikras gyvenimas, kurio mes dažnai net nesistengiame suprasti, skubėdami suteikti jam neatpažįstamus vardus ir savybes. Gal taip ir lengviau – nusisukti, užsimerkti, nežinoti. Kad neskaudėtų nuo paprastumo, kad neatpažintum savo tikrosios kilmės ir galėtum saugiai pasislėpti už butaforinio pasaulio. 

Balandžio 23-ąją minėjome iškilaus mokslininko, ilgamečio Lietuvos sporto universiteto profesoriaus, habilituoto dr. Kęstučio Kardelio mirties metines. Pagerbdami šio ypatingo žmogaus atminimą, dalinamės paties profesoriaus mintimis bei jo žmonos, prof. Laimutės Kardelienės prisiminimais. 

Tvirtas ir tiesus gyvenimo kelias

Bene viena populiariausių ir žinomiausių Linkmenų krašte – Kardelių giminė. Išsiraizgiusi, išsišakojusi iš Linkmenų per visą svietą. Viena iš atšakų – Veronikos ir Kazimiero Kardelių šeima, po II pasaulinio karo išvykusi laimės ir geresnio gyvenimo ieškoti į Kauną. Būtent jų šeimoje, Kaune, Žaliakalnyje, 1944 m. kovo 21 d. gimė Kęstutis. 

1969 m. baigė tuomečio Lietuvos kūno kultūros instituto (dabar – Lietuvos sporto universitetas) Pedagogikos fakultetą. Po studijų liko dirbti savo Alma Mater. 1980–1991 m. dėstė tuomečiame Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas). Nuo 1991 m. buvo Lietuvos kūno kultūros instituto profesorius.

Profesorius įkūrė ir buvo ilgametis Socialinių kūno kultūros ir sporto problemų tyrimų laboratorijos vedėjas. Nuo 1991 iki 2003 m. vadovavo Socialinių ir humanitarinių mokslų katedrai.

Prof. K. Kardelis buvo daugelio edukologijos doktorantų mokslinis vadovas, dalyvavo edukologijos krypties doktorantų gynimo komisijoje.

Per savo kūrybinio darbo metus Profesorius paskelbė daugiau kaip 250 mokslinių straipsnių, parašė studijų knygų, vadovėlių, monografijų fizinio ugdymo ir sporto specialistų rengimo, mokslinių tyrimų metodologijos klausimais. Prof. K. Kardelio vadovėlis „Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai“ ligi šiol itin reikšmingas tiek mokslininko kelią pradedantiems, tiek patyrusiems tyrėjams.

Vaikystė Linkmenų krašte

Pagal tai, kad tėvai ir seneliai yra linkmeniškai, o Kęstutis visas vaikystės (nuo dvejų metų) ir jaunystės vasaras bei atostogas praleisdavo Linkmenyse, K. Kardelis save laikė labiau linkmeniškiu, nei kauniečiu. Visos malonės: miškai, ežerai, grybai, uogos, žvejyba, naktigonės – jam teikė ne tik džiaugsmą, bet ir idėjų darbui. 

„Stiprinu kūną, kad dvasia stiprėtų“

Jaunystėje sukūręs šeimą ir atsidavęs mokslui, K. Kardelis nesiliovė ieškoti, pasak jo paties, stiprybės kūnui, kad stiprėtų jo dvasia. Visas gyvenimas kaime: irklavimas, vaikščiojimas, dviračio mynimas – davė pagrindo ir įkvėpimo gilintis į fizinio aktyvumo įtaką ir tolimesnėms jo mokslinėms veikloms. 

Tapęs brandesniu žmogumi ir įgijęs gyvenimiškos patirties, ryžosi keisti gyvenimą. Gerbė pirmąją žmoną, džiaugėsi dukrele, tačiau jaunystės šėlsmui išblėsus, ilgėjosi kažko labiau artimo sielai. Tas kažkas ir buvo jo kolegė, prof. Laimutė. 

Abu žinojo, ką ir dėl ko daro, abiems tiko ir patiko vienodi pomėgiai, ir vienodai pagarbiai bendravo su žmonėmis iš ankstesnio K. Kardelio gyvenimo.  

Idėjas pamėtėdavo pati gamta

„Mes – Kaune, kiti – Vilniuje, bet visi susitikdavome Linkmenyse. Gamtos vaikai. Mes taip susiplanuodavome laiką ir ketvirtadieniais išdumdavome į kaimą, kad kuo ilgiau galėtume ten pabūti. Nors buvo ir senelių sodyba, turėjome pasistatę savo namelį Linkmenyse dėl patogumų ir dėl erdvės darbui. Tiek aš, tiek Kęstutis rašydavome darbus būtent čia, o ne Kaune. Mūsų balkonas „išeidavo“ į tvenkinį, į bažnyčią, tai ten jau vakarodavome iki išnaktų. Žiūrėdavome į rugpjūčio žvaigždes ir svajodavome apie viską… Kęstutis pasakodavo apie žvaigždes net savo doktorantams, kurie atvažiuodavo į svečius. „Mintys būnant čia, Linkmenyse, liete liejasi, nors tos mintys“, – sakydavo Kęstutis, nors tai buvo moksliniai darbai, ne grožinės literatūros kūriniai“, – pasakoja L. Kardelienė.  

Buvimas gamtoje išmokė planingumo, organizuotumo. Balansas taro darbo ir poilsio. Nuo dūšios – irklavimas, nuo dūšios – rašymas.  

„Buvo laikas, kai atrodė, kad Kardeliai mėgėjai girtis, bet reikia žmogų gerai pažinoti, kad suprastum. Dar bendravimo pradžioje galvojau, kad perdeda ir puikuojasi. Profesoriaus veikla, studentai, darbai, namai, žvejyba, trys ežerai ir kiekviename po valtį… Bet kai realiai pamačiau, supratau, kad visa tai yra tiesa“, – juokiasi Laimutė.  

Knygos ir straipsniai

Mokslinė profesoriaus veikla susijusi su gyvenimu kaime. Pirmiausia – biologija ir žmogaus fiziologija. K. Kardelis sakydavo, kad visko reikia mokytis gamtoje, o ne iš paveiksliukų. Tarkim, žvejyba jam buvo pagrindinis sufleris, pradedant irklavimu ir baigiant žuvies judesiais. „Gamtoje viskas prisitaikę ir rasi viską, ko reikia. Čia prasideda pažinimas, čia rasi tai, kas padeda žmogui pažinti save“, – teigdavo mokslininkas.

Pirmasis jo mokslinis darbas buvo biologijos, žmogaus kūno pažinimas – ir buvo parašytas čia, Linkmenyse. O antrasis – edukologijos, atskleidęs fizinio aktyvumo ir adrenalino (hormoninės veiklos) įtaką žmogaus organizmui. Esmė – mokinių teigiamo požiūrio į fizinį aktyvumą ugdymas. Visi darbai ir buvo apie kūno kultūrą mokyklose. Pats atliko tyrimus, pats važinėjo po mokyklas. „Mano disertacija kainavo tris „Žigulius“, – juokavo profesorius. 

Draugai ir kolegos jį prisimena kaip maksimalistą, perfekcionistą ir sako, kad čia, matyt, eina gilios Kardelių šeimos šaknys, nes ir jo pusbrolis, a. a. kun. Jonas Kardelis buvo toks pats. Jie abu – lyg snaudžiantys vulkanai: iš išorės ramūs, o viduje kunkuliavę nevaldoma energija. Jie abu ir svajojo, ir darė. Kaip sakė profesorius, svajoti nekainuoja ir mėgdavo save lyginti su Ernesto Hemingvėjaus romano „Senis ir jūra“ herojumi. „Visą gyvenimą gaudau savo didelę žuvį, bet esmė – būti gamtoje, mėgautis, postringauti su žvejais ir žavėtis tuo laukimu…“, – mėgo pokštauti K. Kardelis.

Dažnai šnekučiuodavosi su kun. Jonu apie gyvenimą, buvimą, mirtį. „O kas ten po to, po mirties“, – klausdavo profesorius. O kunigas nusiveda į jį bažnyčią, rodo kažką, kalba lyg ir apie nieką, bet ir apie esmę… ir palieka erdvę suprasti, kaip ten bus. 

Gudrumas ir išmintis

Prof. K. Kardelis kaime buvo laukiamas ir mėgstamas žmogus, nors nebuvo per daug geras ir atlapaširdis, bet ir nekibdavo į atlapus, nepamokslavo, nors galėjo. 

Kaime dažnai užeidavo ir tie, kuriems labai reikėdavo lito kito kažkam. Jis niekada neduodavo lito šiaip. Už tai reikėdavo, tarkim, nuravėti gyvatvorę, sugrėbti žolę ir panašiai. „Žiūriu, kaip jie ravi ir man net silpna. Sakau: „Kęstuti, būtum man davęs tą litą, aš būčiau nuravėjusi gyvatvorę“. O jis nesutinka. Esą čia visai kita logika. Jie vis vien to lito prašys. Tad tegul žino, kad gyvenime už dyką nieko nėra ir nebus“, – prisimena žmona Laimutė. 

Viską profesorius darydavo atsakingai ir tausojančiai. Tarkim, maistas. Jis niekada nesivaikė maisto madų, naujovių. Pasak jo, maistas turi būti aiškus, natūralus, tikras. Visada namuose turėjo lašinukų, šių kraštų daržovių, labai mėgo žuvį. Prie stalo elgdavosi kultūringai, mandagiai, mėgavosi, gardžiavosi maistu ir niekur neskubėdavo. „Prie stalo – kaip prie mylimos moters“, – mėgo sakyti K. Kardelis. Ir jie labai nemėgo eksperimentų, nemėgo įmantrių, neaiškių patiekalų, plaukiojančių padažuose. Juk maistas – tai taip pat sveikata. Jis niekada nedėdavo į burną bet ko. Pasak profesoriaus, padažais šeimininkės slepia savo negebėjimą gaminti. 

Ir nei dienos Kardeliai neapsieidavo be medaus. Medų taip rinkosi labai atsakingai. Gardžiausias ir geriausiai įvertintas buvo Šiliniškės pievų, Vytauto Gimžausko bitelių suneštas medus. „Kęstutis visada vertindavo ir bendravimą su žmonėmis. Mėgo viešėti pas Gimžauskus, nes pasisemdavo žinių ir maisto dvasiai, o medučiu pastiprindavo kūną“, – sako L. Kardelienė. 

Keistai vedžioja gyvenimas žmones. Artimas Kardelių pašnekesių bičiulis Linkmenyse buvo šviesios atminties vitražų dailininkas Kazys Morkūnas, kurio vitražams „kūną“ suteikdavo taip pat Ignalinos krašto vaikaitis (tėvas kilęs iš Kandrotiškės kaimo, paskui ištremtas), vitražų meistras Vaižgantas Černiauskas.  

Australijoje iškovojo bronzą

Prof. K. Kardelis buvo ne tik aktyvus mokslininkas bei dėstytojas, bet ir daug dėmesio skyrė laisvalaikio fiziniam aktyvumui. Ypač mėgstama jo sporto šaka buvo sunkioji atletika. 2008 m. iškovojo aukso medalį Lietuvos veteranų sunkiosios atletikos čempionate, 2009 m. pasaulio senjorų žaidynėse Sidnėjuje tapo sunkiosios atletikos varžybų bronzos medalio laimėtoju.

Mažąjį bronzos medalį VII pasaulio veteranų sporto žaidynėse Australijoje K. Kardelis iškovojo vyriausiųjų atletų grupėje (65–69 m. amžiaus grupė). Startavęs, stūmimo veiksmu iškėlė 103 kg sveriančią štangą ir, nusileidęs tik iraniečiui (110 kg) bei prancūzui (105 kg), tenkinosi trečiąja vieta šioje rungtyje.

Linkmenis iškeitė į Klaipėdą

Išėjus į pensiją ir gavus daugiau laisvo laiko, norėjosi kuo greičiau bėgti iš miesto. Pirmas žingsnis – lagaminai sudėti ir į Linkmenis. Tačiau kiek pagyvenę suprato, kad nuolatinis gyvenimas čia „smaugia“: trūksta bendravimui aplinkos, mėgstamų teatrų, koncertų, o liūdniausia – privatizuoti ežerai ir visos pakrantės įvarė į kampą. Gerai pagalvoję, kur galėtų turėti ir natūralią gamtą ir intelektualaus bendravimo – abu profesoriai išsirinko Klaipėdą. „Gal gi jūros neprivatizuos“, – juokaudamas, bet labai rimtai svarstė K. Kardelis. 

Taip jie 2012 m. įsigiję kotedžą Melnragėje apsigyveno pajūryje ir kasnakt užmigdavo ir kasryt nubusdavo svaiginami malonaus jūros ošimo. 

Žmona L. Kardelienė, tebeturinti draugų Ignalinos krašte, dažnas svečias čia vasaros metu, vis primenantis judviejų drauge čia sutiktiems žmonėms gyvenimo stebuklingumą, žavesį ir paprastumą. „Nebijokite paprastumo – jis dovanoja stebuklus“, – sako prof. Laimutė.

K. Kardelio profesinė veikla buvo itin svarbi šalies socialiniams, ypač edukologijos, mokslams. Jo sukauptomis ir perduotomis žiniomis toliau dalijasi buvę studentai, sėkmingai tęsdami prasmingus Profesoriaus darbus. 

L. ir K. Kardelių asmen. archyv. nuotr.  

Lina RAGINYTĖ (metrastininkai@gmail.com)

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

1 komentaras

  1. Dėkui, širdingai atskleista asmenybė.


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *