Greitaeigis laikas neša mus žemės keliais. Vėl sprogsta medžių pumpurai, šypsosi šalpusniai pakelėse, o pamiškėje klykauja grįžusios gervės. Stebuklingi – tie rūkai rytais, prieš saulės tekėjimą, kuomet širdies ilgesys ir gyvenimo džiaugsmas eina išvien, pirmyn, slapčiausių svajų ir nerimo kupini.

Mama, mama! Šauktume, bėgtume į ištirpusias vaikystės dienas, kad Tavo glėbyje vėl galėtume paskęsti nenusakomo saugumo ir meilės apgaubti. Deja, esame bejėgiai laiko amžinybės rate. Ateinančios kartos keičia, užpildo išeinančių erdves, kuriose daug naujų vardų, daiktų, atradimų. Tik jausmai širdyje lieka tie patys – meilė, troškimai, svajonių ilgesys. Ir nekintančiu laike dar šviečia Motinos paveikslas – su nerimo skraiste ir jai vienai žinomu, begaliniu laukimu.

Namai ištuštėja, o gal širdyje atsiranda tuštuma, kuomet paskui savo svajones išskrenda vaikai, – sako mano pašnekovė, keturių atžalų mama – Janina SĖLIUKIENĖ iš Erzvėto kaimo. Jaunėlis dešimtokas Paulius – dabar didžiausias tėvų pagalbininkas ir paguoda, o Vaidas, Ieva ir Greta jau kremta studentišką duoną. Prieš keletą dešimtmečių, vilnietė Janina paliko triukšmingas sostinės gatves, miesto skubėjimą ir šurmulį iškeitė į gamtos alsavimą ir kitokį gyvenimo ritmą. Moters svajonės, puoselėtos nuo mažumės, palaipsnui tapo jos gyvenimo realybe.

„Nuo mažų dienų svajojau apie didelę šeimą. Pati augau su dviem sesėm, todėl neįsivaizdavau ateities pilnatvės be būrelio vaikų. Tėvelis mirė anksti, todėl mūsų paauglystė praskriejo tik su mama. Turiu nuostabią mamą – gerą, suprantančią, švelnią, labai kantrią. Mama Marija mūsų trijų svajonėms užaugino sparnus, suteikė pasirinkimo laisvę. Jos nenusakoma meilė visada saugojo mūsų buvimą. Po daugelio metų supratau, kad visas negandas ir sunkumus ji pakėlė atsiremdama į Aukščiausią.

O aš, įgijusi agronomo specialybę, ištekėjau ir atsikėlėme gyventi į Erzvėtą – vyro tėviškę.

Visada mylėjau gamtą, kurioje rasdavau ramybę ir atgaivą, norėjau gyventi kaime. O tokiame vienkiemyje – juo labiau. Pradėjome ūkininkauti, kurti namų aplinką. Vaikai pabiro kaip žirniukai iš saujos. Net nežinau iš kur radau tiek jėgų motinystei… Kartais atrodydavo, kad sunku, pavargau… Bet niūrokas mintis greitai išsklaidydavo vaikų juokas. Visus darbelius dirbome kartu. Gerasis pagalbininkas ir ramstis buvo mano vyras Darius. Turėjau tokią vieną dieną per savaitę, kuomet galėdavau ilgiau pamiegoti rytais, daugiau dėmesio skirti sau. Kartais galvoju, jei būtų kitoks žmogus šalia, kažin ar materializuotųsi mano svajonė apie didelę šeimą.  

Kad kasdieniai darbai taptų įdomesni, vaikams juos pateikdavau žaidimo forma. Piktžoles lysvėse naikindavome kaip priešus, nuo kurių išlaisviname princeses – daržoves. Nuo mažumės visus mokiau pažinti augalus, kartu aptarinėdavome kur pasodinti kokį medelį ar krūmelį. Sunkiausia juos būdavo sugaudyti po visą didelę kiemo teritoriją. 

Dabar rodosi, kad nebuvo tų nemigo naktų, krūpčiojimo iš miego – ar tik nesusirgo kuris… Visas praeities mažųjų siautulys liko gražiu prisiminimu. Į atmintį įstrigo vienas giedras žiemos vakaras – išėjau pašerti šunelio prie ūkinių pastatų, grįžtu ir regiu, kaip stebuklingai šviečia mūsų namas, tarsi gyvas šokinėja nuo triukšmingų vaikų išdaigų ir pilnas gyvasties. Mes – šeima. Mes visi kartu – atskira respublika. Šią stebuklingą pojūčių akimirką nešuosi per visą likusį laiką.

Mes daug ko mokomės iš aplinkos. Vaikai mokosi ne iš tėvų žodžių, o iš gyvenimo pavyzdžio. Bausmės nieko neduoda, o tik gniuždo juos morališkai ir formuoja kompleksus. Šeimoje būtina nustatyti griežtas taisykles, kurioms paklūsta vaikai ir suaugę, kurioms nei pats nusižengi, nei kitiems leidi. Praėjo visų paauglystės ramiai, nes šeimoje daug kalbėjomės, aiškinomės. Negniuždykime savo vaikų nuolatiniais priekaištais, nes manau, kad psichologinis smurtas šeimose daug baisesnis, nei mamos pliaukštelėjimas delnu – kaip katės su letena, kad paskubintų vėluojantį… Meilė – tai viskas, ką galime duoti vaikui be išlygos, be svarstymų.  

Motinystėje tikrai save realizavau, lieka laukti anūkų… Didžiausią džiaugsmą dabartyje patiriu, kuomet visas ketvertukas suguža į namus, tarsi dangus mane tuomet apgaubia didžiausiu palaimos apklotu.

Viskas kas vyksta žmogaus gyvenime, visada į gerą, tik mes tai ne visada suprantame. Tikiu naujos dienos šviesa ir protėvių išmintimi apie darbų ir maldos prasmę – pokalbio pabaigoje sako Mama Janina.“

O laukiančioms Mamoms lieka tik priminti arabų rašytojo Kalilio Džibrano žodžius: „Jūsų vaikai nėra jūsų. Jie – savęs besiilginčio Gyvenimo sūnūs ir dukros. Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų. Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias.

Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas, nes jų sielos gyvena rytojaus rūmuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti.

Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit juos padaryti panašius į save.

Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykščioj dienoj.

Jūs – lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.

Lankininkas mato tikslą begalybės kelyje ir savo galia Jis įtempia jus, idant Jo strėlės lėktų eikliai ir toli. Džiugiai leiskitės įtempiami lankininko rankos; nes, mylėdamas lekiančią strėlę, Jis myli ir liekantį lanką.“