Skip to content

Reikia drąsos gelbėti ir tuos, kurie nesišaukia pagalbos

Lina RAGINYTĖ

Būti geru draugu dažnai reiškia parodyti rūpestį tada, kai kažkam to reikia. Kai žmogus susiduria su sveikatos problemomis, fizine ar emocine kančia, mūsų, kaip draugų, kaimynų, tikslas būna jam padėti. Kad suprastum žmogų ir norėtum jam padėti, kartais reikia pasistengti įsijausti į jo situaciją ir pasimatuoti jam „spaudžiančius batus“. Šiandien savame krašte turime draugą, kuriam iš tikrųjų reikia mūsų pagalbos, tačiau, kaip jis pats sako, jaučiasi įspeistas į kampą, mat gyvenimą stengdavosi pats kam nors, kuom nors padėti, o ne iš kitų pagalbos laukti. Deja, niekada negali žinoti, kada tavo gyvenimas apsivers aukštyn kojomis. Taip nutiko ir Lionginui Apyvalai bei jo žmonai Joanai, gyvenantiems Reketiškės kaime, Mielagėnų seniūnijoje. 

Šių metų sausio 6 d. vakare šeimos namuose kilo gaisras. „Pasikūrenome pirtį ir jau ruošėmės eiti, tačiau nusprendėme pirma pavalgyti, uždaryti garažą, atlikti vakaro ruošą, kad po pirties nebereikėtų lakstyti. Užkūriau pečių, privėriau katilinės duris ir sėdome vakarienės. Po pusvalandžio išėjau į koridorių ir nustėrau: kvapas bjaurus, dūmai, degė lubos. Greit uždariau duris į kambarius ir liepiau žmonai būti viduje, o pats bandžiau gesinti. Kai pravėriau laukujes duris, šoko liepsna, pargriuvau, bandžiau ropodamas uždaryti šluotkočiu katilinės duris, mat kitame namo gale, kambarėlyje, dar buvo mano mama. Nepavyko. Apsvilau galvą. Dingo ir elektra. Viskas vyko tokiu greičiu, kad nebespėjau susivokti, o man, kaip turinčiam negalią (serga Parkinsono liga – autor.) ir nebejaunam žmogui, viskas dar žaibiškiau atrodė vykstą. Kai supratau, jog viskas, išmušiau arčiausią langą kambaryje, kuriame buvo žmona. Ji išlipo. Deja, toje pusėje, kur buvo mama, dūmai nukeliavo dar greičiau, mat ji atidarė kambario duris, nors ir šeimoje esame kalbėję, jog įtarus kokį pavojų – mušti langą. Mama gaisre, įtariama, užtroško nuo dūmų“, – prisimena L. Apyvala. 

Šeima neteko vyriausios narės. Šį namą drauge su vyru stačiusios ir kūrusios Almos Apyvalienės bei pačių namų. Iškart šeima išvažiavo gyventi pas žmonos sūnų į Utenos rajoną. 

„Mes esame labai dėkingi žmonėms ir seniūnui Adui Trakymui, kurie vietoje būdami sukosi, tiesė pagalbos ranką. Iškart po nelaimės patys nesupratome ir net nesuvokėme, kas bus toliau. Mums siūlė socialinį būstą Didžiasalyje, Ignalinoje. Ačiū, gerieji žmonės, nuoširdus ačiū, bet būkite geri, supraskite mus… Užaugę ant žolės esam, dar gi kiek judantys. Žmona visai stipri, aš tik kiek silpnesnis, bet traktoriuką nusipirkęs žemei dirbti turiu. Kaip gi mes dabar užsidarysime kažkur bute to liūdno galo laukti? Štai ir dabar, tik prašilo, sugrįžome į namus. Į namus be namų. Turime čia pirtukę, kūdrą praustis, ūkinį su padargais ir lauko virtuvėlę iš lentų. Štai joje dabar ir būname abu, susiglaudžiame, apsiklojame dviem antklodėm ir pranakvojam. Juk savi namai, sava žemė (jos turime beveik 1 ha), daržai, paukščiai, didžiulės liepos, medyje gyvenančios bitės – tai mūsų gyvenimas. Nemiegu ilgai naktimis, skaičiuoju, svarstau ir taip, ir anaip. Turiu svajonę, bet nežinau, kaip bus su ta svajone… Nedrįstu ir pasakyti garsiai, mat be kitų pagalbos ta svajonė ir liks tik svajone“, – atvirauja Lionginas. 

Kol Joanos ir Liongino svajonė skrajoja ir ieško, kaip nutūpti, pakalbinome Reketiškėje sutiktą Mielagėnų seniūną A. Trakymą. Jis su mielagėniškių savanorių pulkeliu atskubėjęs į pagalbą nelaimės ištiktai šeimai. 

„Ką ir bekalbėti. Didžiulė nelaimė. Ir žmogaus nebėra, ir namų. Aišku, kalbėjome su Lionginu, kad reikėjo dūmų detektoriaus, kuris jau daug žmonių gyvybių padėjo išgelbėti. Bet Liongino detektorius dar buvo ant stalo, tik ruošiamas kabinti. Žmogus apgailestavo, ir kad namų neišgalėjo apsidrausti, nes vis tų pinigėlių laisvų visada trūksta… Daug mes galime šiandien sugalvoti, kas būtų, jei būtų… Bet, žmogus planuoja, o Dievulis juokiausi. Visada nutinka taip, kaip turi nutikti. Aišku, seniūnijoje tų veiklų ir darbų visada užtektinai, bet pasikalbinau žmones, pasitarėme ir draugiškai nutarėme padirbėti dienelę, išrinkti sienų likučius ir atlaisvinti vietą. Ne šių dviejų žmonių jėgoms tokį darbą atlikti“, – sakė seniūnas A. Trakymas. 

Jei žmogus neturėtų svajonių ir netikėtų, jog pavyks, pasaulis būtų pilkas, niūrus, bejausmis ir bedvasis. Liongino svajonė – namelis. „Labiausiai už viską pasaulyje šiandien norėtume gyventi čia, namuose. Kad tai galėtume padaryti, reikia namelio. Suradau namelį Daugpilyje. Tai toks medinis, apšiltintas vagonėlio tipo namelis 2,5 m pločio ir 6 m ilgio. Mudviem su žmona jo – per akis. Bandžiau paskaičiuoti – jei bandytume, aplopę sienas, atstatyti namą, tai už tą sumą, už kurią įgytume namelį (6400 Eur.), net pusės namo stogo neapdengtume, o ką kalbėti apie visa kita. O jei turėtume namelį-vagonėlį, tada pristatytume dar šlaitinę terasą ir didžiausi ponai galėtume būti. Prisipažinsiu, aš versdamasis per galvą ir labai bijodamas šuoliuojančių kainų, suderėjau, kad man senomis kainomis (jos tik dabar, pavasarį, jau pradėjo kilti) pagamintą namelį, kurį aš išsirinkau, palaikytų man. Sumokėjau 1000 Eur užstatą, ir suku galvą, ką gi daryti toliau. Žinoma, tas užstatas atsirado ne be žmonių pagalbos – nuoširdžiausia padėka kaimynui iš Rubelninkų, ūkininkui Zigmantui Kajėnui“, – lenkia galvą Lionginas. 

Negali teisti žmogaus, kuriam reikia aukso rūmų, negali teisti ir to, kuriam nereikia tų aukso rūmų. Kiekvienas turime savo supratimą apie laimę ir ramybę širdyje. Joana ir Lionginas – kuklūs ir paprasti žmonės, nebijantys darbo ir sunkumų, o jų svajonė ne tokia jau ir nepasiekiama. Turbūt tikrai galėtume kiekvienas po truputėlį prisidėti kad ir visai nedidele suma padėdami skaudžią nelaimę išgyvenusiems žmonėms atsitiesti. Jei būtų jie jauni ir stiprūs, galėtume sakyti: užsidirbs, įsigys. Šiandien jie labai pažeidžiami, ypač Lionginas, kurį klastinga liga stipriai riboja. Šiai šeimai šiandien reikia mūsų gerumo. Kiek mumyse gerumo, tiek mumyse ir gyvenimo.

Nuoširdus AČIŪ už gerumą!

Lionginas Apyvala
Luminor DNB bankas
LT224010051001245383

Autorės nuotr. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *