Viena laikraščio skaitytoja teiravosi apie jauną poetę, kurios kūryba sužavėjo ją, itin jautriai paliesdama kovų už Lietuvos nepriklausomybę tematiką. Ne tiek daug mūsų krašte išrinktųjų, betarpiškai rašančių širdimi Tėvynei, poezijos rimais kalbančių apie kruvinas ir žiaurias miško brolių kovas gimtinės istorijoje… Ištarta Savickaitės pavardė privertė nuoširdžiai šyptelėti „sugrąžintai“ autorės jaunystei ir plačiau pristatyti visiems nepailstančią Rytų Lietuvos poetę, daugiau nei 30-ties savo kūrybos leidinių autorę, daugelio tautinių švenčių dalyvę, tikrą patriotę – Liudgardą SAVICKAITĘ. 

Visa tai – ne tušti žodžiai, o tik kibirkštys nuo tos gyvenimo ugnies, kuria dega mūsų pasakojimo herojė. Būdama fatalistė, drąsiai priimdama visus siųstus likimo iššūkius, Liudgarda mėgsta kartoti – kas skirta, tas ir bus, todėl nieko nebijau.

Nežinau kokiais epitetais aprašyti jai brangų kelią, vedantį iš Tverečiaus į rytus, kuriuo su kitais, Didžiasalio kaimo vaikais, prieš daugelį metų keliavo iš mokyklos namo, vis pasišviesdami žiburiu. Tik būtų nuodėmė nesuvokti jai brangios žemės magneto, begalinės jėgos vis grąžinančios į pajautimų pradžią.  

– Gimiau rudens pradžioje, ant javų pėdo, kaip sakydavo tėvai, pačiame man gražiausiame pasaulyje – Didžiasalio kaime. Buvau tėvo dukra. Maža visur tik kartu – į pievas šieno, karves perrišti. Beprotiškai mylėjau arklius, jodinėjau labai azartiškai, kiek tik jėgos leisdavo skrisdavau. Kaimynės moterys už mane net kalbėdavo rožančių, kad kas bloga tokiai jojikei neatsitiktų…

Tėvas Kazimieras buvo žodžio žmogus, doras, teisingas. Gal jo pavyzdžiu remdamasi ir išsiugdžiau begalinį žingeidumą supančiam pasauliui, atsakomybę už visus daromus sprendimus, gebėjimą nenuleisti rankų sutėtingose gyvenimo situacijose, – pasakojo Liudgarda.

Mokykloje jai sekėsi visi dalykai, buvo judri ir sportiška, aktyvi renginių dalyvė bei organizatorė. Tik bėda – „politiškai nesubrendusi“, nes atsisakė stoti į komjaunimą. Į mokyklą iškviestas tėvas nesuprato, kuo nusikalto jo dukra – ar pamokos neišmoko, ar pavogė kažką, o gal bažnyčios langus išdaužė?… Tuomet pedagogų buvo paaiškinta, kad geriau jau būtų tuos langus išdaužiusi ir parodžiusi savo neapykantą davatkų tamsumui, nei daro tokią gėdą visai mokyklai savo neapsisprendimu. 

Pokario laikotarpis šeimos gyvenimą pripildė nerimu ir nuolatine trėmimų baime. Išgyventa daug neramių vakarų ir naktų, kartą tik sunkiai sergančios sesutės būklė išgelbėjo visus nuo išvežimo. Pilnas įtampos pokario kovų laikmetis, kraujo raidėmis įsirašė į gimtinės paveikslą. Kiek jaunų didžiasaliečių vyrų padėjo galvas nelygioje kovoje su atėjūnais, kiek ištremta į lagerius. Visa tai Liudgarda patyrė, išgyveno, įamžino savo poezijos posmuose, o gal ir savo charakteryje?

Įveikdama visas nepalankias situacijas, 1956 m.  Liudgarda Savickaitė įstojo į VU, kuris anuomet vadinosi Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų valstybinis Vinco Kapsuko universitetas ir 1961 m. įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę. Pedagoginį darbą dirbo keletą metų, vėliau gyvenimo kelias nuvingiavo į Uteną. Čia Liudgarda 45 metus realizavo prigimtinį veržlumą ir energiją – dirbo ekskursijų organizatore, vadove, gide. Pati daug keliavo po tuometinę Sovietų Sąjungą, fantastiškomis vadina išvykas į Vidurinę Aziją, Kaukazą, į Žvaigždžių miestelį – kosmonautų rengimo centrą Pamaskvėje. Smagių nuotykių ir pamokančių istorijų jos praktikoje apsčiai, bet tai – jau keleto atskirų knygų tematika, kurias, manau, pasakojimo herojė dar pateiks ignaliniečiams su jai būdinga įžvalga ir pamokančiais pastebėjimais.

Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu L. Savickaitė akyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą. Jos prisiminimuose atgijo pirmasis trispalvės iškėlimas Gedimino pilies bokšte ir riedančios skruostais laimės ašaros, Baltijos kelias, Lietuvos partizanų pagerbimo šventės, mitingai ir minėjimai, atgaivinę tautinę lietuvio dvasią. Visur Liudgarda buvo ir liko aktyvi dalyvė – tvirta pilietinėje laikysenoje, griežta istorijos vertinimuose.  

O dabar apie poeziją, kuri lydi visus tuos metus, kaip gerumo išsakymo forma ar netikėtas saulės spindulys – ant žalio pavasario tako. Pasak autorės, jos poezija – sielos atgaiva džiaugsme ir skausme, niekad neleidžianti pasimesti vienatvėje. Sukurti vaizdiniai – nebūtinai išgyventa tikrovė. Tai – jausmas, šviesa, besiveržianti iš sielos gelmių, bepamatuojamos meilės išsakymas gimtam kraštui.

Visgi, į Liudgardos prisiminimus kartais beldžiasi tolimos vaikystės vakarai – pilni mėnesienos šviesos, Motinos ramaus balso ir tylaus ratelio ūžesio iš praeities. 

J. Baltakio nuotr.