Vyresnės kartos žmonės prisimena tuos laikus, kai į mūsų gyvenimą, buitį tiesiog įsiveržė plastmasiniai gaminiai. Jų istorija prasidėjo dar 1870 m., kai iš nitroceliuliozės buvo pagaminti bilijardo rutuliai. Prieš tai dėl jų buvo masiškai žudomi drambliai, nes rutuliai gaminti iš jų ilčių (iš vienos ilties – 8 rutuliai). Iš nitroceliuliozės gaunamas celiulioidas buvo praktiškai pirmasis pramoninis plastikas. Bet visiškas sintetinis plastikas šelakas buvo gautas 1920 m., kuris anksčiau buvo gaunamas iš kai kurių ant tropinių augalų parazituojančių vabzdžių. Prasidėjus masinei elektrifikacijai, labai išaugo poreikis izoliacinėms medžiagoms, buvo sukurtas bakulitas. Celiulioidas ir bakulitas ir buvo pirmieji pramoniniai plastikai. Po jų prasidėjo intensyvios investicijos į polimerinių medžiagų kūrimą.

1935 m. sukurtas sintetinis šilkas – nailonas, Sovietų Sąjungoje jo analogas vadinosi kapronu. Nuo 1940 m. prasidėjo nailoninių gaminių „bumas“. Tai moteriškos nailoninės pėdkelnės, marškiniai ir kt. Juos vėliau pakeitė gaminiai iš poliesterio ir medvilnės, nes nailonas yra kietokas, greitai gelstantis ir lengvai leidžiantis prakaituoti. Dėl savo universalumo, pigumo ir lengvo apdirbimo plastiko gaminiai sutinkami praktiškai visose ūkio šakose. Dabar vargiai pavyktų surasti gaminių, kur nebūtų plastiko. Jei pasaulyje 1950 m. jo buvo pagaminta 1,5 mln. tonų, tai paskutiniaisiais metais gamyba siekia jau 400 mln. tonų. Nuo gamybos pradžios plastiko pagaminta daugiau nei 8 milijardai tonų, iš jų daugiau nei 6 milijardai tonų, kaip atliekos, pateko į aplinką ir ją užteršė. Ir tik maža dalis perdirbta arba sudeginta. 

Didžiausia dalis plastiko šiukšlių pavidalu yra atsidūrę jūrose ir vandenynuose, kasmet į juos patenka daugiau nei 8 mln. tonų. Yra susidariusios milžiniškos plastiko šiukšlių salos, kurių plotas net tris kartus viršija Prancūzijos plotą.

Lietuvoje kasmet susidaro apie 100 tūkst. tonų plastiko atliekų. Tiesa, reikėtų pastebėti, kad Lietuvoje sovietmečiu, 1961 m., buvo pastatyta bene didžiausia tuo metu Europoje Vilniaus plastmasinių dirbinių gamykla, kurioje dirbo apie 2000 darbuotojų. Ji ir dabar kitu pavadinimu tebefunkcionuoja – AB „Plasta“, o darbuotojų dirba apie 500. 

Kokią grėsmę vandenynuose kelia plastiko tarša – net neverta ir gilintis. Tai grėsmė jūrų gyvūnijai, planktonui, koralams. Nors plastiko atliekų didžiausia žala pasireiškia vandenynų ekosistemai, bet nereikėtų užmiršti, kad plastikas, itin mikroplastikas, kenkia ir žmonių sveikatai. Kažkada vaikų žaislai daugiausia buvo iš plastiko, bet, pasirodo, juose yra kenksmingų sveikatai ftalatų ir tokią gamybą uždraudus, žaislai pradėti gaminti iš medienos. Vienkartinių plastikinių maišelių sudėtyje yra kenksmingos medžiagos bisfenolio. Stebina didžiuliai kiekiai vienkartinių plastikinių maišelių, pakuočių, bakelių, kurių panaudojimas vienkartinis, nors nemaža dalis tų įvairiausių talpų, ko gero, galima naudoti ne vieną dešimtį kartų, bet kai kurie gaminiai, skirti ilgam naudojimui, jau po vieno karto išeina iš rikiuotės. Kapitalizmas „žavus“ tuo, kad labai daug dėmesio skiriama formos išorei, blizgesiui, o turinio gali kartais ir nebūti. Matyt su laiku gamintojai skystus gaminius privalės talpinti į daugkartinio naudojimo unifikuotas talpas, pakuotes, nes pasaulis jau dūsta nuo vienkartinio plastiko taršos.

Dabar apie plastiko utilizavimą. Yra labai daug būdų, nors perdirbta tik apie 10 proc. viso kiekio. Gal plačiau skaitytojus norėčiau supažindinti su biologiniu būdu, kai plastiką utilizuoja gyvi organizmai. Jį, daugiausia polietileną, skaido kelios rūšys vabzdžių. Kai kurios bakterijos skaido PET – skaidrų plastiką. Neseniai, 2021-04-24 d. viename moksliniame straipsnyje „Mokslininkai sužavėti atradimu – šie vabalai gali išspręsti pasaulinę plastiko krizę“, rašoma, kad vabalai didieji milčiai (Tenebrio molitor L.) gali maitintis plastiku, daugiausia poliestirenu. Kaip žinome, poliestirenas naudojamas kaip gera termoizoliacinė medžiaga ir yra prisotintas toksiniais priedais. Pasirodo, milčiai savo virškinimo sistemoje neutralizuoja toksines medžiagas, esančias šiame plastike. Taigi, taip pasimaitinusius milčius galima naudoti kaip pašarą daugeliui gyvūnų. Beje, visi egzotinių dekoratyvinių gyvūnų augintojai nuo seniausių laikų didžiųjų milčių lervas vartoja augintinių maitinimui. Dabartiniais laikais didieji milčiai, kaip ir svirpliai, pradedami auginti kaip alternatyva, sprendžiant gyvulinės kilmės produktų problemą žmonių mityboje. Gal prieš 5 ar 7 metus, laikydamas putpeles ant kraiko, narvelius apšiltinau poliestireno plokštėmis, nes žiemą jas laikiau tvarte. Pastebėjau įdomų reiškinį. Pavasario pabaigoje, stipriai atšilus orams, mano putpelių narveliuose pasigirdo gana didelis ūžesys, čežėjimas. Atplėšęs apšiltintą sienelę pamačiau, kad visa poliestireno plokštė buvo skylėta, suvarpyta didžiųjų milčių. Lervas sumaitinau putpelių jaunikliams, o suaugusius vabalus atidaviau dedeklėms. Nesąmoningai, lyg žinodamas, kad milčiai, pasimaitinę toksiniu poliestirenu, patys, kaip pašaras, nepavojingi. Taigi pražiopsojau vos ne pasaulinio lygio atradimą. 

Dabar, kai sparčiai mūsų šalyje vyksta pastatų renovacija (Ignalinoje ji baigta), lieka nemažai plastiko atliekų, kurias puikiausiai galėtų „suvirkštinti“ milčiai, paversdami jas vertingu pašaru paukščiams ir žuvims. Tiesa, kol kas mokslininkai nerekomenduoja tokių vabalų, maitintų plastiku, vartoti žmonių mityboje. Pabaigai pastebėsiu, kad ateityje, ko gero, plastikų naudojimas pastatų apšiltinimui bus uždraustas, kaip ir asbestinis šiferis. Prognozuojama, kad natūralios medienos ruošiniais bus statomi net daugiaaukščiai pastatai. Tad biologinių objektų panaudojimas, einant prie tvarios žiedinės ekonomikos, vis didės.