Iš pradžių tai yra tik medžiagos gabalas. Keli brūkštelėjimai kreida, keli čekštelėjimai žirklėmis, keliolika dygsnių adata, kelios siūlės mašina ir gimsta drabužis – tavo unikalus kūrinys. Mane visada žavėjo siuvimo magija. Todėl prieš 4 metus iš didelės meilės siuvimui įkūriau siuvimo kursų studiją Vilniuje. Dabar turiu ne tik siuvimo studiją, bet ir nuostabią dukrelę Medą, kuri įkvepia mane ir skatina nesustoti. Kai kursai įsibėgėjo ir juos lankė vis daugiau siuvimą mėgstančių mokinių, atsirado noras kurti kažką naujo, bet visiškai neįsivaizdavau, kas tai turėtų būti. Geri sumanymai užklumpa netikėtai. Vieną dieną namuose, gulėdama ant sofos, pasvajojau apie siuvimo žurnalą.

Kuriant siuvimo žurnalą svarbiausia buvo surasti patikimus konstruktorius bei siuvėjus. Konstruktorė Greta Gedgaudaitė iš Kauno atsiliepė į skelbimą. Sutarėme susitikti Vilniuje. Į susitikimą Greta atvyko su draugu Irmantu. Vaikščiojant jaukiomis senamiesčio gatvėmis užsidegusi pasakojau apie žurnalą ir Greta „užsikabino“ bei ilgai nesvarstydama sutiko prisijungti prie mūsų komandos. Kartu su mumis vaikščiojęs Gretos draugas siuvėjas-konstruktorius Irmantas Uvenkovas taip pat panoro prisidėti. Visus mus „vežė“ žurnalo idėja. Aš iki šiol nesiliauju stebėtis, kokie šie du žmonės yra darbštūs. Esu be galo jiems dėkinga, kad neskaičiuodami darbo valandų konstravo ir siuvo drabužių pavyzdžius. Gretos ir Irmanto kruopštumas stebina, o atsakomybė bei idealaus galutinio rezultato siekimas džiugina.

Žinojau, ką kursuose mokiniai labiausiai mėgsta siūti, ko trūksta kituose siuvimo leidiniuose ir, svarbiausia, mes turime labai mažai tokių šaltinių mūsų gimtąja, lietuvių, kalba. Žinojau, ką kursuose mokiniai labiausiai mėgsta siūti, ko trūksta kituose siuvimo leidiniuose ir, svarbiausia, mes turime labai mažai tokių šaltinių mūsų gimtąja, lietuvių, kalba. Iš karto pradėjau ieškoti informacijos, kaip sukurti žurnalą, ir darėsi net karšta supratus, kiekdarbo reikės įdėti. Tačiau entuziazmas vedė mane į priekį. Žingsnis po žingsnio, iš lėto, tiek, kiek leido neseniai gimusi dukrytė, dėliojau savo žurnalo viziją. Nors iš pradžių tai buvo tik svajonės, kažkur viduje tikrai žinojau, kad šitai vizijai lemta išsipildyti. Taip jau sutapo, kad netrukus netikėtai gavau savo draugės Lauros Pakalkaitės žinutę, kad ji išeina iš darbo ir norėtų daryti kažką įdomaus. Su Laura seniai seniai buvome kambariokės, vėliau ji lankė mano siuvimo kursus, tad draugystė buvo laiko patikrinta. Man tai buvo ženklas. Pasidalinau su ja idėja leisti žurnalą ir ji labaisusidomėjo. Sakoma, kad norint išlaisvinti savo kūrybinę energiją reikia išnaudoti netradicines vietas. Taip prasidėjo mūsų pasimatymai „Bix“ bare, kuriame jaunystėje praleidome ne vieną smagų vakarą. Tad skambant smagiai roko muzikai pradėjome kurti planus, dėliotis darbus ir, žinoma, daug juoktis, juk abi pradėjome eiti nauju keliu ir visiškai neįsivaizdavome, kaip viskas klostysis toliau. Juokingiausia, kad iš darbo Laura taip ir neišėjo, o per visą šį laiką pareigose buvo paaukštinta jau tris kartus! Kurdamos žurnalą stengėmės per daug nesijaudinti ir mėgautis pačiu procesu, nes

buvo be galo smagu sužinoti naujus dalykus, mokytis. O kai pradėjome bendrauti su leidyklomis, spaustuvėmis ir sulaukėme palaikymo, tai dar labiau motyvavo. Toliau viskas klostėsi labai natūraliai. Su Raminta Raine, mūsų žurnalo dizainere ir maketuotoja, susipažinau dar besimokydama „Vilnius Fashion Hub“ mados kursuose. Jos meilė menui buvo akivaizdi. Aš visiškai nemoku piešti, tad piešimo paskaitose ji visada man padėdavo. Vėliau aš jai ką nors pasiūdavau, o ji man kūrė vizitines korteles bei dovanų kuponus. Ir štai dabar mus vėl suvedė žurnalas. Raminta kantriai darė mums pavyzdžius ir galutiniu rezultatu visi esame labai patenkinti. Zita Kirlienė kurį laiką dirbo mokytoja mūsų siuvimo kursuose. Su mokytojais taip jau būna – arba patinka, arba ne. O Zita patiko ir net labai, nes greitai susidraugavo su mokinėmis ir nuoširdžiai stengėsi padėti joms pažinti siuvimo meną. Liūdėjome, kai ji mus paliko, bet sutarėme, jog visada padės, kai prireiks. Ir prireikė. Dabar Zita aprašo mums drabužių siuvimo eigą, stengdamasi viską pateikti taip, jog būtų aišku tiek pradedančiajam, tiek pažengusiam. Paskutinė prie komandos prisijungė Raimonda Keburė, mūsų redaktorė ir patarėja visai kitais klausimais. Jau pirmojo pokalbio metu matėsi jos kūrybiškumas, atrodo, kad jai labai lengva rašyti apie drabužius, taip pat ji prižiūri socialinius tinklus, taiso mūsų klaidas bei filmuoja ir montuoja mokomuosius siuvimo filmukus. Na, o mūsų keliai su Raimonda susikirto visiškai netikėtoje vietoje – tame pačiame „Bix“ bare. Mūsų komanda nedidelė, bet labai nuoširdi ir darbšti, o svarbiausia – smagi. Susirenkame dirbti, žiūrėk, jau visi leipstame iš juoko. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi kiekvienu nariu. Nueitas kelias buvo įdomus, įtemptas, bet MES tai padarėme. Pristatome Jums siuvimo žurnalą „LINE“. Jei jis atsidūrė Jūsų rankose, žinome, kad neatsitiktinai. Mėgaukitės siuvimu, kaip mėgaujamės mes. Sudėjome daug širdies į šiuos pirmuosius puslapius, tad linkime gerų emocijų ir džiaugsmo rezultatais.