Išminčiai sako, kad visa žmogaus didžiadvasiškumo paslaptis glūdi žodyje atkaklumas. Atkaklumas narsai – tas pats, kaip ratas svertui. Tai nepaliaujamas atramos taško atsinaujinimas – gamtos stebukle, sutiktų pašnekovų išmintyje, laiko tėkmės pajautime. Po daugelio metų klausau seniai negirdėto balso, žmogaus, kurio balto chalato bijojome, mes, Dysnos aštuonmetės pradinukai. Prisimenu, kaip berniukai šaukdavo – atvažiuoja skiepyti Rita, ir tuomet daugelį persmelkdavo mintis – kur pasislėpus nuo adatos dūrio… Dabar su šypsena Rita Dikovič prisimena tuos laikus, kuomet būdama jauna ir daili Vilniaus panelė, atvyko dirbti felčere-akušere į Dysnos kraštą. 

„1970 m., po motinos mirties, norėjau pakeisti aplinką ir važiavau, kur akys mato. Galvoje vis skambėjo – Ignalina – ežerų kraštas… Pirmoje kelionėje, atsivėrę gamtos peizažai, paviliojo savo grožiu, miškų žaluma. O Dysnoje išlipu iš autobuso – tikra plynė, lygūs laukai, keistai pasijutau. Staiga priėjo ir pakalbino kunigas Antanas Simonaitis, o išgirdęs atvykimo tikslą, nuramino, paguodė mane, sakydamas, kad čia gyvena geri žmonės. Tarsi palaimino gyvenimo pasirinkimą.

Palengva prigijau šiame krašte – sukūriau šeimą, gimė dukra Asta. Anuomet kaime felčeris atliko visus gydytojo darbus – siuvome žaizdas, rūpinomės besilaukiančiomis moterimis. Pirmą medicininio darbo dešimtmetį susidūriau su baisiomis avarijomis, suicidu, ko tik nebuvo. Iki pietų dirbdavau medicinos punkte, o paskui – ant dviračio ir važiuoji lankyti ligonių. Visi kaimai apvažiuoti kiek kartų – Rimaldiškė, Lazinkos, Vosiūnai, Pivorai. Visur jau languose laukia, sutinka. Kiekvienam norisi bendrauti, pasipasakoti. Liga yra liga, bet pirmiausia kaimo žmogui reikalingas geras žodis, supratimas.

Sniegingomis žiemomis pas ligonis, gimdyves veždavo ir traktoriais, ir arkliais… Arčiausi gimdymo namai buvo Vidžiuose, todėl dažniausia moteris transportuodavome tenai.

Gal nerašytos gamtos taisyklės, bet daugiausia iškvietimų turėdavome per metines šventes. Artėja Kalėdos ir lauki, kada prasidės skambučiai, dėl kurių niekada nepykau, o džiaugiausi šaukiama į pagalbą. 

Dauguma kaimo felčerių neskaičiavo savo darbo laiko. Reikia ir leki, visai nesvarbu, koks oras ar metų laikas, diena ar naktis. Taip visus 42-ejus darbo metus Dysnos medicinos punkte… 

Visas akyvus gyvenimas lieka atiduotas kaimo žmogui. Be meilės artimui nebūčiau galėjusi nueiti viso profesinio kelio, kaip ir be gebėjimo išklausyti, suprasti, paguosti. Visada nešiau meilę žmonėms, kurią nuo mažumės diegiau savo dukrai Astai.“

Daugelis Dysnos krašto žmonių geru žodžiu mini buvusią felčerę, paskui jau slaugytoją Ritą Dikovič, kuri savo dėmesingu ir šiltu žvilgsniu tiek dešimtmečių nuramindavo pacientus ir kantriai teikė būtiną medicinos pagalbą. Mamos keliu toliau keliauja dukra. Ir kaip galėtų būti kitaip, jei užaugo medicinos punkte, šalia dirbančios motinos. Asta DIKOVIČIŪTĖ gerai žinoma rajono slaugytojų gretose. 

„Nebuvo minties apie kitos profesijos pasirinkimą. Nuo mažų dienų leidau vaistus savo lėlėms, žaisdama mamos darbovietėje. Kai kurie vaikai bijodavo balto chalato, o man tai tapo kasdienio gyvenimo dalimi, būtinybe. Mačiau, kaip mama bendrauja su pacientais, kantriai rūpinasi, slaugo juos, todėl be dvejonių pasirinkau tokią pačią profesiją. 

1996 m. baigiau Utenos medicinos mokyklą ir pradėjau dirbti Ceikinių medicinos punkte. Pradžioje nežinojau nei vietovės, nei žmonių, o iškvietimai ir dieną, ir naktį. Eini ir galvoji – ar teisingu keliu, ar pateksi pas reikiamą ligonį. Prisimenu pirmą darbo dieną, kuomet į punktą atėjusi močiutė pareikalavo „zasčiko“. Niekaip nesupratau, ką turiu daryti, bet palengva išsiaiškinome, kad reikia injekcijos nuo skausmo… Palengva įpratau prie aplinkos, pacientų, jų bėdų ir poreikių. Iš mamos perėmiau kantrų bendravimą ir nuoširdumą aplinkiniams, todėl dabartinis slaugytojos darbas ne sunkus, o tikslingas. Dirbdama su Šeimos gydytoju, kažkiek Ceikiniuose, vakcinuodama ignaliniečius – realizuoju savo vaikystės svajones apie pagalbą artimui.“

Slaugytoja Asta Dikovičiūtė ragina visus būti kantresniais dabartiniame pandemijos laike, atsakingesniais už savo ir artimo sveikatą. Iš mamos Asta perėmė ne tik meilę artimui, gebėjimą rūpintis šalia esančiu žmogumi, bet ir meilę visai supančiai gamtai.     

Kurti stebuklingas žydinčių gėlių oazes, auginti ir puoselėti nenusakomą grožį aplinkoje – dar vienas bendras Ritos ir Astos pomėgis. Kiemas be gėlių, jų nuomone, ne kiemas. Todėl tik stebisi ir aikčioja aplinkiniai, matydami jų bendro triūso vaisius. O žiedai, kaip žinome, kalba apie žmogų. Dvasios laisvė, tyriausia ir kilniausia sielos nata, žydėjimo skambesiu paliečia visus, kurie šioms moterims lieka brangūs. Žydėjimo didingume alsuoja harmonija, kurioje pulsuoja sudėta meilė, išmintis, gerumas ir dovanojama pasauliui širdies šviesa.

Tarptautinės slaugytojų dienos proga, kurią minėsime rytoj, nuoširdžiausius sveikinimus, Jums mielosios, siunčia pacientai ir ligonys, paliesti ir sušildyti Jūsų dėmesio ir gerumo. AČIŪ.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo