Pavasaris atnešė nenumaldomą džiaugsmą ir nerimastingai kunkuliuoja gyvenimu. Žvelgi į pirmuosius žiedus, pamiršti būties trapumą su visomis skaudžiomis pasaulio netektimis. Mėgaujiesi duota akimirka – čia ir dabar. O pandemijos šmėkla niekur nedingo, tik apgaulingu jausmu prisidėngė kadieniame žmogaus lėkime. O gal jau patys nenorime kažko pastebėti, išjausti dar kartą, kai mirtis tapo kadieniu pirkiniu mūsų dienų krepšyje… Tokiu metu dvasios žmonės itin reikalingi, nes daugeliui iš mūsų stinga regėjimo ir nesuprantamas stoiškumas. Apie nepraeinančius ir subtilius pasaulio bangavimus kalbamės su atsiskyrėliu, broliu Martynu – pasauliečių kasdienybėje žinomu Gintautu MACKONIU.    

Atono vienuoliai sako, kad nuo pražūties pasaulį laiko tik maldos. Kas Tavo gyvenime yra malda?

Pasaulį nuo pražūties gelbsti maldos… Manau ne tik. Juo rūpinasi ir Tas, kurs jį sukūrė. Pasaulis funkcionuoja panašiai, kaip geros šeimininkės verdama sriuba. Tai ir žmonijos katile vienas iš komponentų, ingridientų, prieskonių (gal pats „čili“) yra mūsų malda. Jei mūsų  maldos šviesios,  tai jos veikia kaip hidroforai – semia dvasinę šviesą iš anapus ir išlieja į regimą pasaulį, taip gaivindamos jį. 

Na, o maldų būdų yra įvairių: dėkojimo, šlovinimo, prašymo, atgailos, kontempliatyvių… Jomis naudojamės pagal iškilusį poreikį. Man ir visiems ji yra bendrystės su AUKŠČIAUSIUOJU metodas. Kiekvienas „kabinamės“ į Jį kaip  išmanome. Mane labiausiai „veža“– panirimas į tylos glėbį. Joje labiausiai patiriamas Dievulio artumas, Jo meilė, dangiška realybė, savasis „Aš“.

Va, šios patirtys ir gimdo saviraiškos formas – ir darbais, ir  žodžiais, ir poezija, proza… 

Kuo lengviau save išsakot – fiziniu darbu ar poezija?

Poezija man, tai kaip ieties užaštrintas smaigalys! Jis, kaip kalavijas prasiskverbia iki kaulų sąnarių, iki sielos gelmių ir ten daro savo darbą: gydo, degina, teisia, išteisina, prikelia, apnuogina, laimina, veda gyvenimo keliu.

Šv. Gralio žmonija ieško nuo neatmenamų laikų. Kodėl?

Och, tas Gralis! Viena jo versijų ta (gal tikriausia), kad Juozapas iš Arimatėjos į Jėzaus Paskutinėje vakarienėje naudotą taurę, susėmė Jo išlietą kraują, o legendos „transliuoja“, jei kas iš šios Taurės gers – įgys nemirtingumą, gražins jaunystę… Gal būt ši Taurė ir bus ta, kuri saugoma Vatikane ir yra jo pripažinta, kaip vienintelė autentiška. Tebus! Na, o šios paieškos yra amžinas žmogaus troškimas atrasti save – amžiną, laimingą, tobulą. Bet dėl tamsiųjų jėgų nukrypstam į tokias „gralio“ paieškas… Nesuvokiam, kad Gralis, dovanojantis mums nemirtingumą, yra pats Dievas, tapęs Žmogumi – Jėzumi. Aliluja! Ir Jo noras tas, kad mes taptume ta Taure, tuo Graliu, iš kurio gerdami kiti taptų laimingais, sklidinais meilės. O tai labai „paprasta“– tereikia mylėti, kaip Jėzus mylėjo, iki gyvybės atidavimo (Jn 15, 12–13). Taip ir tu gali man būti nemirtingumo, laimės gėrimas… meilės skonio!

Kas gyvenime paskatino ieškoti savęs? O gal ieškoti kitų…

O kas paskatino būt tuo, kuo esu?– aišku: Gralis. Per visokius gyvenimo verpetus. Ir džiugius, ir vargingus, ypač apgenėjančius.

Sakoma, kad geras žmogus – ne profesija. O kaip manai Pats? 

O, geras: Geras žmogus – profesija! Fantastika. Įsidarbint galim kiekvienas. Kontoros šefas ir bus Gralio Taurės savininkas Jėzus. Ir atlyginimas, tai ko ieškom – dangiškoji laimė. Tik va, įsidarbinant, pateikiant CV, turi būt paviešinta nuostata: nebe aš gyvas, o Tu, Jėzau (Gal 2, 20). Tada esam aprūpinami „darbo įrankiais“ – šventąja dvasia ir dalinam gerumą ir geriems, ir kitokiems „tunijacams“, nes būnam apsvaigę nuo to Gralio gėrimo. Tikrai. Jo galima ragauti Mišiose. Gaila, kad ne visi kunigai vaišina. Kas labai norit, uliokit į N. Daugėliškio bažnytėlę, gausit. Man tai svarbu, nuulioju! 

Ar pandemija nepakeitė paties gyvenimo nuostatų?

Pandemija… Kaime nesilanko. Tik išvažiavus kur ar per medijas pasiekia jos alasavimas. Apsiginam žegnodamies abiem rankom, tikėjimo skydu, pasitikėjimu, kad mūsų gyvenimas yra Dievo rankose. Jis yra apsauga mūsų tikroji… Vakcina. Pandemija, gal ir kviečia į tai – į Gralį, vakciną tikriausiąją. 

Ačiū už atvirumą.

Nuotraukos iš asmeninio albumo