Skip to content

Ieškoti, geisti ir nerasti iki galo

Gegužės 14 d. Ignalinos viešojoje bibliotekoje įvyko poezijos ir muzikos vidurdienis – „Vizija – tai mano turtas“, skirtas poeto Vytauto Mačernio 100-mečiui. Renginyje dalyvavo: aktorius Rimantas Bagdzevičius, Andrius Radziukynas (fleita), rašytojas, literatūrologas dr. Regimantas Tamošaitis, poetė ir žurnalistė Ona Jautakė.

„Vytautas Mačernis užaugo gimtajame Šarnelės kaime Žemaitijoje, čia sukūrė daugumą savo eilėraščių. Nors stambus Mačernių ūkis buvo praskolintas, tačiau Vytauto tėvas gyveno gana poniškai – mėgo puotauti, medžioti. Gausioje šeimoje (gimė 13 vaikų, užaugo 7) jis buvo antrasis vyriausias. Poeto giminės ir biografai teigia, kad motina laukusi dukters, bet gimus ir antram vaikui berniukui, nusivylė ir nelabai mylėjo Vytautą. Galbūt dėl to jį daugiausia augino senelė, prie kurios vaikas buvo labai prisirišęs. Mokydamasis Telšių gimnazijoje, pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius. Viename laiške V. Mačernis rašė: „Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, regėjimais. Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis.“ 

Literatūros popietėje kalbėti apie poeto V. Mačernio vizijas, tiksliau, aukštaičius kalbėti apie žemaitį – kvietė aktorius R. Bagdzevičius. Gilūs, jausmingi ir intelektualūs jauno kūrėjo posmai, skaitomi aktoriaus, tarsi piešė paraleles į kompozitoriaus, dailininko M. K. Čiurlionio vizijas – su erdvių paukščiu ir saulės langu būtyje. Kažkokiai trumpai akimirkai laike nušvito dviejų genialių kūrėjų sielų bendrystė… 

Pasak dr. R. Tamošaičio, Vytautas Mačernis – lemties žmogus, kūryboje leidęs sudeginti save. Jo poezijoje nelieka pirminės savimeilės, tik kova su lemtimi. Poeto kūryba pranoksta pati save – sąmonės laisve. Būdamas V. Mykolaičio-Putino mokinys, V. Mačernis lenkia savo mokytoją talentu, nes žodžiu mėginęs įveikti nebūtį, įamžino save. Jo poezija kupina tyros lyrikos, poetas visoje kūryboje liko minties aristokratu. 

Aplinka formavo kūrėjo dvasinį gilumą, jėgą, likimiškumą. Juk V. Mačernis savo būties dramatizmą nešė nuo mažumės – tėvai laukė mergaitės – gimė sūnus… Motina ilgai jį rengė mergaitiškais drabužiais, o jis jautėsi „nuvylęs“ tuos reikalavimus… Todėl, būdamas kitoks, kentėjo nuo neišpildytų svajonių ir siekė išteisinti save per kūrybą. Poetas puikiai jautė žodžio jėgą, jo filosofiškame žvilgsnyje visi mes gyvename dėl vizijos. NIEKAS jo kūryboje tapo absoliutus, arba  – viskas. Tokiuose vizijų regėjimuos ir kančioje brendo dvasios galiūnas. 

Renginio viešnia poetė Ona Jautakė ignaliniečiams perdavė linkėjimus nuo kito poeto – Vytauto Stulpino, kurio poezijoje – trapūs minties prisilietimai, skirti minimai datai.

Kalbėdama apie V. Mačernio gimtinę, kapą, O. Jautakė visame kame matė daug mistikos, apgailestavo, kad ant kalno, miško pakraštyje esantis poeto kapas – mažai tvarkomas… 

Talentai gyvena ir sudega jiems skirtame laike, už duotus sielos regėjimus moka savo ypatingą kainą. Kartais atrodo – aukštybėms visai nesvarbūs kūrėjų metai ir planai, nesvarbios tiesos paieškos… Kažkas pašaukęs, gyvena Ten kitokiame prasmės suvokime  – be apmaudo nutrauktam jaunystės keliui, be gailesčio nepastatytoms svajonių pilims. 

Gal poetas Vytautas Mačernis išsakė tiek, kiek buvo lemta jam ir nė žodeliu daugiau.

Literatūros popietės dalyviai klausėsi Andriaus Radziukyno fleitos, skambėjo V. A. Mocarto, Vytauto Klovos, Juozo Pakalnio kūriniai. Projektą ,,Vizija – tai mano turtas“ sukūrė VšĮ „Meno bangos“, partnerė – Ignalinos rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

xxx

1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijos pakraštyje važiuojant vežimu, į poeto galvą pataikė atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra ir atėmė jauno bei talentingo poeto gyvybę. Vytautą, tebesėdintį vežime, bet jau negyvą, arklys, kaip įpratęs, atvežė į Jurkų kiemą. Kaip iš poeto artimųjų ir kitų žmonių pasakojimų yra užrašęs Vytautas Kubilius, tik kitą dieną brolis Vladas, namiškiai ir keli kaimynai, greitomis sukalę karstą, išvažiavo Ž. Kalvarijon laidoti poeto. Tačiau netoli miestelio jau dundėjo patrankos, krito artilerijos sviediniai, todėl artimieji velionį paskubomis išsivežė atgal Šarnelėn. Ten ir palaidojo – vidury laukų, tėviškės kalnelyje, kurį jis buvo labai pamėgęs, tarp aukštų pušų, eglių ir ąžuolų, kur dažnai ateidavo su savo senole. 

Sovietinės represijos neaplenkė Mačernio šeimos – kadangi vyriausiasis brolis Vladas išėjo į mišką (pasirinko slapyvardį Miškinis), į Kareliją buvo ištremta Mačernio motina, iš tremties sugrįžo. 1948 m. nuo išdaviko kulkos žuvo brolis Vladas, o 1950 m. į Taišeto lagerį, iš ten – į Krasnojarsko kraštą ištremta sesuo Valerija. 

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje