Valdžia džiaugiasi – galų gale prasidėjo visuotinė vakcinacija. Sakydamas „valdžia“, visų pirma turiu galvoje Aukštą ir Gražų (AiG), kuris – ar jo „patarėjai“ – sugalvojo, kaip išgarsėti Europoje: liepė, kad Lietuva iki Mindauginių būtų paskiepyta 70 procentų.

AiG suprasti reikia: laikas galvoti apie antrą kadenciją, vadinasi, rasti daugiau šalininkų, nes nežinia, kas bus pagrindinis jo varžovas. Šiandien tokio tarsi nėra, bet mūsų šalelės politikoje kartais „lyderiai“ iššoka kaip tas Pilypas iš kanapių. 

Dar vienas įdomus lietuviškų rinkimų bruožas – kuo mažiau žmogus iki rinkimų politikoje nuveikęs, tuo daugiau turi šansų laimėti, kaip ir AiG nutiko. Ir iki jo tokių politikų ir tarsi iš niekur atsiradusių partijų buvo. 

Pandemija apsukriems žmonėms (nebūtinai politikams) padeda būti matomais. Štai ir AiG pažadas pirmauti Europoje turėjo pridėti jam populiarumo. Suskiepysime visus, tada nei karantino nereikės, nei kokių kitų suvaržymų, visi galės atostogauti užsieniuose ir sėdėti baruose Lietuvoje. 

Iš tikrųjų, ko daugiau lietuviui reikia? Išgerti ir pailsėti. Pailsėti ir dar išgerti. Paskaitinėkite komentarus visokiuose portaluose, ar net Ignalinos savivaldybės interneto puslapyje, ir pamatysite: karantinas nusibodo (!), kam jo reikia. 

Tokie nori laisvės. Kaip paaiškėjo, kai valdžioje atsidūrė „Laisvės“ partija, ne laisvės tokiems norisi, o bardako.

Geidžiamas bardakas, tiesa, kažkoks  išskirtinis. Atrodo, siektiniausias yra vienos lyties atstovų bardakas. O štai jeigu susitinka vyras ir moteris – tai grynų gryniausias priekabiavimas. 

Skaičiau LRT.lt straipsnį, kaip susirinkę visokie žmogaus teisių aktyvistai (patys galite susiskaičiuoti, kiek tarp jų vienos lyties meilės atstovų, ir kiek „normalių“, ir padaryti kažkokias išvadas) aiškino, kad mūsų berniukai nesupranta, kad mergaičių tampymas už kasyčių – tai jau priekabiavimas.

Nesupranta, mano visų galų gynėjai, tokio elementaraus lygių teisių – ar lygių galimybių? – pažeidimo. Juk tik užaugusios mergaitės turės visas teises ir galimybes pasiskųsti, kad prie jų buvo seksualiai priekabiaujama, o mokytojai neužkirto tam kelio. Juk taip gali būti visas gyvenimas suluošintas: tampė už kasyčių, o paskui vedė kitą. 

Arba net mušė knyga per galvą – ką dabar taip sužalotoms veikti, tik į politiką eiti arba kokias nors teises ginti.

Bet čia nukrypau nuo skiepijimosi. Kol kas pasiskiepijusiam ir imunitetą tarsi įgijusiam žmogui gyvenimas nelabai palengvėja. Kaukę jis turi nešioti, kaip ir nesiskiepijusieji, ir dar daug kur reikalauja, kad jis prieš užsukdamas testą pasidarytų. Galimybių pasą išsiimtų, o tas pasas ar ne tris dienas galioja, o testas – vieną ar dvi…

Užtat Mindauginės išlieka geidžiamiausia pandemijos įveikimo (čia tik taip sako, niekas tos pandemijos neįveiks) data. Vis garsiau žadama, kad pasiskiepijusieji bus skatinami. Čia apie tuos, kurie dar tik nueis. O kaip paskatins mane, kad pasiskiepijau? Ir kaip mane nudžiugintų nedarbo diena, kuria pavėlavusius žadama skatinti?

Apskritai, kodėl paskatos ir prizai tiems, kurie pasiskiepijo laiku, kaip jiems ir buvo privalu – juk jau sakoma, kad skiepytis yra pilietinė pareiga. Suprasčiau, jeigu būtų kažkokia loterija visiems pasiskiepijusiems, o dabar – vadinasi, žmonėms reikėjo laukti, tada būtų gal kažką gavę ar bent apsidžiaugę, kad valdžia saldainiuko popierėlį parodė? Kaip sau norite, bet man atrodo, kad toks „skatinimas“ – tai jau kažkoks idiotizmas.

Kaip ten tai vadinasi – valdžios „marketingu“? Brangiau parsiduoti norima.