Jau rašėme, kaip į Ievos veterinarijos gydyklą buvo atneštas rastas pelėdžiukas, kurį pavadino Hariu. Jis jau paaugo. Pagaliau jis – vienturtis, nes kiškis Mikutis laimingas gyvena laisvėje. Tikime, kad jam užteko savarankiškumo ir visokių įgūdžių, taip reikalingų išlikimui gamtoje. O Haris jau gerai pažįsta savo globėją, vos tik pamatęs, pradeda cypauti. Mėgstamas maistas – šaldyti peliukai, vištų širdelės ir balta vištienos mėsa. Lesa jis daug ir noriai.

Haris labai santūrus ir savarankiškas. Skraidyti mokosi atsargiai – nuo narvelio iki lovos, nuo lovos ant kėdės. Dabar jis drąsiai skraido po kambarius, su Ieva važiuoja „sportuoti“ į didelį narvą, skirtą paukščiams. Po išvykų grįžta pavargęs, todėl užmiega kietu pelėdžiukų miegu. 

Niekas nežinome ar jis sapnuoja savo laisvę, o gal sapnuoja…

Dabar Hariui formuojasi plasnojamosios plunksnos, kurioms užaugus, pelėdžiukas galės lengvai skraidyti. Pelėdinių paukščių plunksnos yra ypatingos. Jos turi itin švelnius galiukus, todėl skrisdama pelėda nesukelia nė menkiausio garselio.

Pasak mokslininkų, žmogaus širdies dūžius naminės pelėdos girdi ir per 25 metrus! Taigi jos krenta į sniego paklotę kaip tik toje vietoje, kurioje yra peliukas, nes girdi jį. Hario, kaip ir kitų Ievos išauginų pelėdų, laukia laisvė, bet iki jos dar teks išlaukti ir padirbėti visiems. Kol kas pelėdžiukas Haris mokosi skraidyti.