Mėgstu klausytis politikų postringavimų ir iš jų rieškučiomis semtis idėjų rašymui. Seniau vis dairiausi po centrinės valdžios arimus, bet pasirodo ir vietinė valdžiukė nepėsčia. Kaskart pavartau savivaldybės tinklapį, paskaitinėju spaudą ir pranešimus ir su pasimėgavimu peržiūriu savivaldybės tarybos posėdžių įrašus.
Po paskutinio posėdžio – panižo rankos. Ech, kad man taip kas nors leistų balsuoti, pritarti, nepritarti, susilaikyti, paskelbti… Na, va meras paprašė, kad taryba neleistų jam balsuoti, skiriant pinigus kioske prekiaujančiai jo žmonos giminaitei, bet ne, taryba nutarė, kad privalo balsuoti ir taškas. Labai įdomiai tarybos nariai sprendė, ką priimtas sprendimas atleis nuo rinkliavos. Vieni sako, kad 3 kiosko prekeivius, kiti sako kad 6, o dar kiti, kad visus, kas paprašys. Meras tvirtina, kad atleis tuos, kurie yra sudarę sutartis. Tada vienas tarybos senbuvis (lyg tai buvęs mero pavaduotojas) pradėjo detaliai pasakoti, kas šio sprendimo gėriu galės pasinaudoti, tačiau kitas senbuvis tarybos narys kažkodėl purtė galvą. Viena ponia klausė, kokios ir tarp kokių šalių turi būti sudarytos sutartys. Prašviesėjimas – pasirodo, kad naujus kioskus prie turgaus prekeiviai pasistatė už savo pinigus ir šiuo sprendimu jiems bus lyg dalinė kompensacija už padarytas investicijas. Sprendimas priimtas.
Juokiausi už pilvo susiėmęs, kai tarybos nariai pradėjo aiškintis, dėl kažkokio projekto, kuris gyventojams padės nervukus tvarkyti. Vieni aiškina, kad projektą teikia kažkokia viešoji įstaiga, kiti kad Ignalinos sveikatintojai, meras patarė savivaldybės darbuotojui, kuris pasakojo apie būsimą projektą, kitą kartą pasikviesti projekto rengėjus, tačiau viena tarybos narė perskaitė sprendimo tekstą – ogi projekto pareiškėja, pasirodo, rajono savivaldybės administracija. Meras antrina ir pasako, koks gi skirtumas, kas teiks projektą, svarbu jį įgyvendinti. Atrodo, kad niekas paruoštų sprendimų neskaito ir visi balsuoja kaip robotukai. Sprendimas priimtas.
Ne mažiau įdomus perliukas po vandentiekio direktoriaus ataskaitos, kai viena tarybos narė džiūgaudama, „kad yra gera proga apie vandentiekio buveinės pardavimą išgirsti iš pirmųjų lūpų“, paklausė apie pardavimo procedūras, bet meras ją nutraukė (padėkojo už ilgą klausimą). Priminė, kad ataskaita yra už praėjusius metus, bet ji vis tiek kišo trigrašį, kad pardavimas būtent įvyko pernai, lapkričio mėnesį. Tada meras šoko jai priminti, kad nė vienas tarybos posėdis nepraeina be jos rezgamų intrigų, priminė apie jos kažkokias feisbuko anketas (matyt kažką per tas anketas neleistino platina), priminė apie kažkokią sutartį su Maxima. Mere, jei jau surinkote duomenis, gal iš tikrųjų reikia paviešinti tarybos narės tas feisbuko anketas ir sutartį su Maxima. Dar vienas tarybos narys bandė išgauti informaciją ta pačia tema, tačiau mero užimta lyderio pozicija išgelbėjo – vandentiekio vadovas neatskleidė pastatų pardavimo istorijos. Ataskaita galiojanti. Sprendimas priimtas.
Stebint antrąją posėdžio dalį, beveik nieko įdomaus neišgirdau. Na, nebent tai, kad po šitiek metų Ignalinos kultūros namų darbuotojams neužtenka kabinetų. Keista, dabar kultūros darbuotojai net šoka ir dainuoja nuotoliniu būdu, bet kabinetų vis vien neužtenka. Antroje posėdžio dalyje tarybos nariai buvo ramut ramutėliai ir tylėjo lyg vandens prisisėmę į burnas. Mano išvada – meras turėtų apie kiekvieną tarybos narį surinkti kuo daugiau asmeninės informacijos ir, esant nepatogiai situacijai, ja pasinaudoti.
Kęstučio Pabijuto pieš.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!