Skip to content

Mes privalome būti tvirtesni dešimteriopai

Sigita TELYČĖNAITĖ

Birželis – pats nuostabiausias vasaros mėnuo: vis dar ilgėja dienos, visoje gamtoje klega jaunikliai, einame link švento apsivalymo –  Joninių laužo ugnies. Visos vertybės ant delno, jokios sumaišties, nes išmintinga gamta lieka ištikima cikliškumui. Žmogaus prigimtis kitokia, dažnai chaotiška ir maištinga, ir kuomet įsigalėjusią tvarką, patys draskome, lieka tuštybė sieloje. Mes prarandame save.

Lietuvos istorijoje birželis nebuvo linksmybių mėnuo (greičiau – kruvinasis birželis). Sovietmečio auklėtos kartos dar ilgai nežinojo tikrųjų Tautos istorijos faktų. Mūsų atmintis fiksavo Antrojo Pasaulinio karo pradžią ir hitlerininkų okupaciją, o svarbūs politiniai įvykiai Lietuvoje likdavo po devyniomis spynomis.

Šiais metais vėl nušlamės Gedulo ir Vilties dienos vėliavos, primindamos didžiąją Lietuvių tautos genocido ir tremties tragediją. Išlikę žilagalviai kankiniai nulenks galvas netektims – tragedijoms, tūkstančiams sulaužytų gyvenimų. Giliau įsižiūrėkime į pateikiamus skaičius, kiekvienas mūsų juos širdimi pajutęs, privalome susimąstyti, skaičiuoti vertybes savo kraityje ir pagaliau pajausti orumą, beribę pagarbą ir meilę savo Tautai. Jos aukomis, o ne žodžiais ar lozungais, ligi šiol gyva lietuvių kalba ir Lietuva.

Okupacijos ir tremties statistikos (archyvų duomenimis) nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 22 d., įkalinta, nužudyta ir ištremta 23 000 žmonių, apie 2000 nužudyta 1941 m. Birželio sukilimo metu (Bostono „Lietuvių enciklopedijos“ duomenimis).

1941 m. birželio 23 d., traukiantis okupacinei sovietų kariuomenei ir artėjant Vokietijos nacių daliniams, ginkluoti lietuvių sukilėliai Kaune paskelbė apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.

Pusė dešimtos ryto Leono Prapuolenio per Kauno radiją ištarti žodžiai „Saulelė raudona, vakaras netoli“ davė ženklą sukilimą pradėti visoje šalyje. 

Sukilėlių sudaryta Laikinoji vyriausybė per radiją paskelbė atkurianti Nepriklausomybę. Lietuvos aktyvistų fronto suvienytų pasipriešinimo organizacijų partizanai, palaikomi spontaniškai prisijungusiųjų, per savaitę trukusį sukilimą iki pasirodant vokiečių kareiviams perėmė valdžią šalyje. 

Sukilime dalyvavo apie šimtas tūkstančių gyventojų, daugiausia jaunimo. Istorikai, pabrėždami sukilimo svarbą, paneigia melą, jog Lietuva pati paprašė Sovietų Sąjungos globos. Daugelis Lietuvos patriotų Birželio sukilimo dvasią savyje nešė per visus okupacijos laikotarpius.

Nuo 1944 iki 1953 m. Lietuvoje suimta ir įkalinta 186 000 žmonių. Ištremta – 118.000. Žuvo 20 500 partizanų ir jų rėmėjų. Lageriuose ir kalėjimuose žuvo apie 25 000. Tremtyje – 28 000.

Mielas Skaitytojau, daugelį metų istorikai ginčysis dėl duomenų ir faktų tikslumo, aišku viena – Lietuvos tautos genocido istorija, šitiek dešimtmečių slėpta nuo pasaulio, šiurpina savo mąstais ir stebina lietuvio stiprybe bei gajumu. 

Istorijos žinojimas atveria naujus pažinimo vartus praeičiai, kultūros raidos suvokimui, įtakoja naujos lietuvio asmenybės formavimui.

Nuslūgus Sąjūdžio euforijos bangai, dalis visuomenės grimzta politinės apatijos liūne, daugelis jau netiki visais ir viskuo, o kas vyksta „globalizacijos mašinos vikšruose“ puikiai suvokiame  – amžinosios vertybės varomos lauk, į jų vietą stumiant laikinąsias. Ką daryti archainiam lietuviui? Užsidengt akis? Pamint tautos tradicijas? Tėvų moralę? Pripažint, kad šimtametės kovos, tūkstantinės aukos buvo veltui? Niekada. Nes dar gyva tikinti tautos dalis. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas sakė – istorijoje veikėjai žmonės, bet lemiamas žodis ištariamas Dievo. Tegul skeptikai skelbia lietuvių tautos gyvavimo pabaigą, o optimistai regi jos tolimesnį kelią.

Buvusi misija „Sibiras…“ įrodė jaunosios kartos aktyvumą, įsitraukiant į lietuvių tautiškumo ir patriotiškumo ugdymą konkrečiais darbais. Lietuvių lagerių, kapaviečių lankymas ir tvarkymas, prosenelių kančios vietų pajautimas liko sunkiu, bet tvirtu pamatu dalyvių sielose. 

Lietuvoje artėja permainos. Dar neapčiuopiamas, bet jaučiamas dvasinis tautinis pakilimas tarp inteligentijos. Visi negarsiai, tačiau tvirtai ima kalbėt apie grįžimą prie ištakų gynimo. Globalizacija, naikinanti tautines vertybes, mums nereikalinga. Pasak Veronikos Paviliovienės, – „Mūsų protėviai buvo tvirti, o mes privalome būti tvirtesni dešimteriopai“. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *