Skip to content

Kai pristingu žodžių – rašau…

Birželio 11 d., Viešojoje bibliotekoje pristatyta ignaliniečių kūrybos rinktinė. Visas būrys kūrybos entuziastų skaitytojams pateikė savo taikliausias mintis ir nuoširdžiausius širdies kalbėjimus. Lolita REIFONAITĖ – viena iš jų. Dramatiška, stipri, mokanti tylėti ir laukti, poetė dalinasi savo mintimis „Nenugludintuose pokalbiuose“.

Kokie prisiminimai lydi vaikystės dienas?

Vaikystės nebuvo, reikėjo gyventi suaugusių pasaulio rūpesčiais. Augino patys nuostabiausi seneliai, bet visada labai stigo mamos. Gražiausia gyvenimo pasaka – vakarai su ja – liko prisiminimuose, kuomet miegodavome kartu, o prieš miegą mama deklamuodavo man mažai Just. Marcinkevičiaus poeziją ir sekdavo pasakas. Jos balsas giliai įsirėžė sieloje ir šviesiausiu sapnu lydi per visą gyvenimą.

Gimtieji Raseiniai ir Pavasario gatvės magnetas visada traukia, šaukia atgal į giliausių potyrių bangas, siunčia tik jiems skirtus regėjimus.

Iš senelių Genovaitės ir Vincento Rundzų gavau tokį auklėjimą, kokio kartais vaikai negauna iš tikrų tėvų. Savo aristokratiško ir doro gyvenimo pavyzdžiu, jie skatino mane ir brolį Saulių nuolatinėms tiesos paieškoms artimoje aplinkoje ir visuomenėje. 

Močiutė tapo moters idealu – santūri, drąsi, padedanti visiems savo gebėjimais ir žiniomis. Senelis – teisininkas, galintis dirbti ir be atlygio, jei reikėjo įrodyti teisybę. Jie liko bendravimo ir darnos pavyzdžiu visam gyvenimui. Gal pati ieškojau visada tokio draugo, kuriame tilptų visos taip svarbios man žmogaus charakterio savybės, vaikystėje stebėtos senelio asmenyje.

Iš namų išėjau anksti, jau penkiolikos metų įstojau į Marijampolės kultūros mokyklą, kur studijavau aktorystę ir režisūrą. Visada svajojau būti moterimi, kuri dirba mėgstamą darbą ir turi gyvenimo draugą – tvirtą petį, į kurį galėtų atsiremti, pavargusi nuo žmogiškos būties ir sunkumų… Dramatizmo ir laimės blyksnių išgyvenimai užgrūdino pakankamai. Supratau, kad menas – pats stipriausias narkotikas, o sceną įmanoma pamilti labiau už namus.

Kokio gyvenimo patirtys liko giliausiomis?

Daugelis. Kova su priklausmybe – viena iš jų. Esu dėkinga gydytojui Benediktui Alfonsui Puodžiūnui, tapusiam mano kelrodžiu, dvasios vedliu, padėjusiam keistis ir rasti harmoniją savyje, savo vietą po saule.

Šilčiausi žodžiai Beatričei Karkliauskienei, Džiugintai Kajėnaitei ir visiems kitiems gydytojams, dovanojusiems man vilties spindulį.

Geras žmogus – ne profesija. O kaip manote Jūs?

Pirmiausia YRA geras žmogus. Geras žmogus – daugiau nei profesija. Tai – būtinybė pateisinti savo buvimą žemėje. O jei paklaustumėte apie Gralį, sakyčiau, kad GRALIS – moteris – Žemė gimdytoja – gyvybės versmė Visatoje.

Poezija genetika ar naujai sukurtas, netikėtas Aukštybių darinys per Jus?

Poeziją rašiau nuo mažumės. Meilę literatūrai ir kitam menui perėmiau iš mamos ir močiutės. Vaikystė seka visą gyvenimą. Eilėraščiai gimsta iš skausmo. Kai pristingu žodžių – rašau. Lemtis neleido būti baile, todėl tiesos sakymas man labai svarbus visada…

Broliui Sauliui dvasinėje plotmėje – lengviau, jis – kunigas, teologas, galintis lanksčiau analizuoti žmogiškos prigimties ypatumus. Suprantu, kad daugelį dalykų verta ištylėti, bet esu taip auklėta, kad vis tiek pasakysiu tiesą…“

L. Reifonaitė įgijo Edukologijos bakalauro laipsnį, išleido tris poezijos knygas, svarbiausiais gyvenimo žmonėmis jai išlieka dukra Audronė, sūnus Julius ir brolis Saulius, vėl sutiktas po daugelio išsiskyrimo metų. Savo kūrybą poetė dovanoja visiems, ieškantiems saviraiškos formų ir atpažįstantiems savo sielos virpesių panašumą su jos. Vardas Lolita visada jai primena tėvą, kažkada mamai nupirkusį lėlę Lolitą, kurios vardu pavadino dukrą.

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje