1948–1950 m. Ignalinos vidurinėje mokykloje veikė pogrindinė antisovietinė moksleivių organizacija, pasivadinusi Slaptoji agentų  komisija(SAK). Jos visi dalyviai jau Amžinybėje, tačiau su jais teko susitikti ir bendrauti dar 1998 m. ir vėliau, kai dauguma pogrindininkų dar buvo gyvi ir susitikdavo Ignalinoje. Organizacijai priklausė Joakimas Subačius, Petras Žilėnas, Albertas Juodagalvis, Marijonas Matorka, Kazys Cicėnas ir dar keletas kitų, kurie į Anapilį jau buvo išėję iki minėtų susitikimų. Apie tai pasakojome rašinyje „Ignalinos pogrindininkams lageriuose sulaužytos jaunystės negaila“. Pokaryje panašių pogrindinių organizacijų buvo ir kitose rajono mokyklose. Šiandien spausdiname rašinį apie tokią organizaciją, veikusią Mielagėnų mokykloje. 

Redakcija

Juozas JUODAGALVIS 

Taip jau istoriškai susiklostė, kad dabar į Ignalinos ir Švenčionių rajonus padalyta teritorija buvo Švenčionių apskrities teritorija, o ir dabar nemažai išeivių iš Ignalinos rajono gyvena ir dirba Švenčionių rajone. Tad šis gerb. Juozo Juodagalvio pasakojimas apie rezistencinį pasipriešinimą Mielagėnų vidurinėje, tikimės, suras atgarsį ir tarp mūsų skaitytojų.

Birželis. Raudoni driežai
Per pievas pačioj šienapjūtėj…
Mes norim nei daug, nei mažai – 
Mes norime Lietuva būti.

Pavirtome kraujo lašais,
Praėjom tremties klaikią būtį.
Mes norim nei daug, nei mažai – 
Mes norime Lietuva būti.

Jonas Šėla

Poeto posmuose skalsiai pasakyta, ką Lietuvai atnešė okupacijos. Suėmimai, išbuožinimai, kolektyvizacija, trėmimai. Okupantai paniekino Lietuvos tautiškumą. Neliko trispalvės, herbo, himno. Išstumta lietuvių kalba, kultūra, papročiai, persekiojamas tikėjimas ir bažnyčia. Žmonės tai skaudžiai išgyveno, ypač jaunoji karta. Daugeliu atvejų partizaninio judėjimo įtakoje kūrėsi slaptos jaunimo pasipriešinimo grupės, organizacijos mokymo ir mokslo įstaigose, įmonėse, kolūkiuose, net sovietinėje kariuomenėje.

Sovietai dar nuo F. Dzeržinskio laikų turėjo didelę „liaudies priešų“ gaudymo ir naikinimo patirtį ir ištobulintas MVD ir KGB struktūras, kurios savo žinioje turėjo gausias karines pajėgas ir miliciją. 1944 m. apskrityse ir valsčiuose buvo sukurti naikintojų batalionai (istrebiteli – stribai). Jiems nebuvo skirta algos, maisto, aprangos. Tai buvo padaryta tik po metų. Bet jie jau gerai gyveno plėšikaudami. Atsirado ir pagražintas pavadinimas – „liaudies gynėjai“.

Švenčionių apskrityje 1942 m. buvo susikūrusi „Lietuvos patriotų sąjunga“. Vadinasi, dar antitarybinė. Jai priklausė K. Griganavičius, J. Martišius, P. Rimšelis, J. Sadaunykas, Vl. Šekštelė. 1945 m. organizacija buvo atskleista, nariai suimti. Švenčionių gimnazijoje buvo įkurta Geležinio vilko organizacija. 1945 m. susekta. 9 nariai: K. Avižienis, L. Bimba, A. Bložis, K. Lašinskas, V. Lašinskas, A. Terleckas, A. Kardelis, J. Paukšta, Švilpa (vadovas), V.Urbanavičius – suimti.

Ignalinos vidurinėje mokykloje veikė dvi pogrindinės jaunimo organizacijos, po vieną Dūkšto, Saldutiškio vidurinėse mokyklose.

Mielagėnų vidurinėje mokykloje aštuntoje klasėje per lietuvių kalbos pamoką mokinys Vytautas Bukauskas pakviečiamas padeklamuoti užduotą eilėraštį. Vytautas, sakęs ar nepasakęs pavadinimo, nutilo ir daugiau – nė žodžio. Kodėl? Juk eilėraštis buvo lengvas, toks plakatinis. Priežastis paaiškėjo vėliau – 1950 m. rudenį grupė Mielagėnų vidurinės mokyklos mokinių įkūrė Lietuvos tautinio išsivadavimo sąjungą (LTIS). Vienas pagrindinių organizatorių ir steigėjų buvo devintokas Vytautas Bielinis, žuvusio partizano sūnus. Vytautas su šeima jau buvo ištremtas, tačiau jį, du broliukus ir sesutę – našlaičius – grąžino į Lietuvą. Motina buvo palikta tremtyje. Tos pačios klasės Antanas Dimbelis buvo kiek vyrėlesnis, o Albinas Cibulskas, geriausias visos mokyklos mokinys, buvo tik 16 metų. Aštuntoko Vytauto Bukausko tėvas kalėjo už ryšius su partizanais. Jam, jaunesniam broliukui ir motinai, pavyko pasislėpti nuo ištrėmimo, o jų namus stribai buvo apiplėšę ir nusiaubę. Štai kodėl Vytautas niekaip negalėjo deklamuoti okupantus šlovinančio L.Giros eilėraščio, kuris baigėsi taip: „Valio, išlaisvintoja armija raudona!“ 

Organizacijos nariai sutarė, kad pagrindinis siekis – Lietuvos nepriklausomybė. O kaip to siekti? A. Dimbelis siūlė ieškoti galimybės išeiti iš sovietinio „rojaus“ sovietinės konstitucijos pagrindu. Kiti – per slaptą veiklą ir, susidarius tinkamoms aplinkybėms, ginkluotą kovą. Į organizaciją įsijungė devintokai Algimantas Šablauskas, Alfonsas Žemaitis, dešimtokas Juozas Mekišius. Buvo parengti ir išsidalinti narių bilietai su pasirinktais slapyvardžiais ir užšifruotomis pavardėmis, priimta priesaika. Stengtasi įsigyti rašomąją mašinėlę, įsirengti spaustuvėlę, kaupti lėšas, ginklus. Tai jau ne romantika, o sunkus ir labai pavojingas kelias. Pažymėtina riteriška vaikinų nuostata, kad į šią veiklą jie neįtraukė mergaičių. Besikreipdami į partizanus (ryšį su jais turėjo V. Bukauskas), prašė išspausdinti atsišaukimo lapelių, paskelbti apie LTIS įsikūrimą, duoti nurodymų tolesnei veiklai. Tačiau 1950 m. gruodžio 9 d. Vidžių rajone žuvo trys partizanai. Baltarusijos saugumiečiai rado pas juos mielagėniškių raštus. Po kiek laiko tie dokumentai atsidūrė ant Ignalinos MGB darbuotojų stalo. Be to, paaiškėjo, kad savo patriotiškumą ir aktyvumą rodžiusio Juozo Mekišiaus būta agento ir provokatoriaus. 1951 m. gegužės 10 d. 5 organizacijos nariai mokykloje buvo suimti ir nugabenti į Ignaliną. Čia V. Bielinis naktį iš sargybinio buvo atėmęs automatą, bet pabėgti nepavyko. Buvo tardyti dar keli moksleiviai, bet paleisti, o V. Bielinį, V. Bukauską, A. Cibulską, A. Dimbelį nuvežė į Lukiškių, o A. Žemaitį pirma dar į MGB kalėjimą. Po 8 mėnesių tardymų ir kalinimo, gruodžio 19 d., Vilniaus srities karo tribunolas uždarame teismo posėdyje visiems penkiems paskelbė vienodą nuosprendį – 25 metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant lageriuose, ir 5 metus teisių apribojimo. Pastaroji bausmė netaikyta nepilnamečiui A. Cibulskui. Nuteistieji buvo išvežti į gulago lagerius įvairiose vietose. V. Bielinis buvo padavęs kasacinį skundą, kuriame nurodė, kad jis ir kiti nariai rengėsi organizacijos veiklą nutraukti, bet agentas J. Mekišius juos provokavo, ragino aktyvinti veiklą. Praėjus ne vieneriems metams, V. Bielinio ir kitų bylos buvo peržiūrėtos, bet kokio nors teigiamo rezultato nuteistieji nesulaukė. Tik po Stalino mirties šių penkių jaunuolių bylos buvo peržiūrėtos ir 1955 m. vasarą visi iš lagerių buvo išleisti.

Pasigėrėjimą ir pagarbą sukelia šie jauni žmonės, daug nukentėję vardan Tėvynės, nepalūžę, pajėgę gyventi, mokytis ir prisidėti prie Lietuvos atgimimo. V. Bielinis, buvęs tremtinys, neturėdamas kitos išeities, nuvyko į tremties vietą pas motiną. Pradėjęs nuo miško ruošos darbininko, neakivaizdiniu būdu baigęs vidurinę mokyklą ir aukštąjį mokslą, buvo paskirtas net miško pramonės vyriausiuoju inžinieriumi. 

Bet gimtoji šalis šaukė vis. Grįžo 1973 m., įsidarbino eksperimentiniame namų statybos kombinate. Dėl savo darbštumo ir gebėjimų, 1979 m. jau paskirtas generalinio direktoriaus pavaduotoju. Sustojus kombinato veiklai, tampa akcinės bendrovės „Adenas“ generaliniu direktoriumi. Didelių pastangų reikėjo kitiems likimo draugams susirasti, kur bent laikinai apsigyventi, gauti nors kūriko ar kitokią darbo vietą. Nežiūrint to, kiekvienas baigė vidurinę ir aukštąsias mokyklas. V. Bukauskas, ekonomistas, dirbo Vilniaus vyriausiojoje tiekimo valdyboje. Deja, anksti mirė. A. Dimbelis dirbo gamyklose vyr. ekonomistu, įvairių skyrių viršininku. 1988 m. kartu su bendraminčiais įsteigė Sąjūdžio rėmimo grupę Vilniaus elektros konstrukcijų gamykloje, džiaugėsi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu ir prisikėlimu. Bet gyvenimo jau neliko: šiemet iškeliavo į Anapilį. A. Cibulskas  po lagerių nepraėjus nė mėnesiui, buvo nublokštas trejus metus tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Grįžęs įsidarbino baldų fabrike „Ąžuolas“ paprastu darbininku. Dirbdamas sidabro medaliu baigė vidurinę mokyklą ir Vilniaus universitetą. Tapo kvalifikuotu ekonomistu. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, teko dirbti AB „Skraja“ įvairių skyrių viršininku, valdytoju, ekonomikos direktoriumi, nuo 1998 m. – UAB „Tūris“ Vilniaus filialo direktoriumi. A. Žemaitis lageriuose prarado sveikatą. Vilniuje su A. Cibulsku glaudėsi viename bute, dirbo kroviku, vėliau fabriko „Ąžuolas“ kūrikų vedėju. Jis buvo ypač gabus technikai, greitai įsisavindavo naujas specialybes, sugebėjo dirbti vadovaujantį darbą. Dirbo elektrotechnikos fabrike „Elfa“, skaičiavimo mašinų gamykloje „Sigma“. Miręs.

Taigi, bent tiek apie Lietuvos tautinio išsivadavimo sąjungos (LTIS) narių V. Bielinio, V. Bukausko, A. Cibulsko, A. Dimbelio, A. Žemaičio paaukotus jaunystės metus, prarastą sveikatą vardan Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės. Jiems suteiktas garbingas laisvės kovų dalyvio statusas.

Viltingai pasitikdami rytojų,
Mes einame gyvenimo keliu skirtuoju
Su meile Knygai, Žmogui ir Tėvynei.
… O startą davė Mielagėnų vidurinė.

Virginija Navickaitė-Skudutienė

1961 m. gegužę plačiai ištrimituota žinia apie įvykius Vilniaus 16-ojoje vidurinėje mokykloje: buvo įvairiam laikui nuteisti atskleistos antisovietinės organizacijos 5 nariai, vienuoliktos klasės moksleiviai. Šios klasės auklėtojas buvo mokytojas Algirdas Vytėnas, 1954 m. baigęs Mielagėnų vidurinę, o 1958 m. – Vilniaus pedagoginį institutą. Vilniaus miesto partijos komiteto ir KGB nurodymu buvo surengta plati profilaktikos, t. y. nuobaudų, bauginimo ir grasinimų akcija. Vyko susirinkimai, kuriuose KGB reikalavimu mokytojai, mokinių tėvai, mokiniai turėjo pasmerkti ne tik nuteistuosius, bet ir jiems prijaučiančius. Šie turėjo viešai prisipažinti klydę, atgailauti, pasižadėti sąžiningu darbu išpirkti savo kaltę. Nukentėjo keliolika mokinių: vieni pašalinti iš mokyklos, išmesti iš komjaunimo, kitiems sumažintas elgesio pažymys ir atimta teisė laikyti baigiamuosius egzaminus.

Vilniaus miesto partijos komiteto sekretorius Petras Griškevičius LKP CK plenume griežtai kritikavo mokytojus, auklėtojus, kad darbas su mokiniais „vedamas atitrauktai nuo komunizmo statybos“. Jis nurodė gerą mokyklos priemonę – turistinį žygį partizanų (raudonųjų) kovų keliais. Vadovas A. Vytėnas, užuot supažindinęs mokinius su „tarybinės šalies laimėjimais ir didžiuliais komunizmo uždaviniais“, žavėdamasis dalinosi atsiminimais ir pasakojimais apie senovę, apie Perlojos respubliką, Kražių skerdynes. Todėl jis, P. Griškevičius, manąs, jog teisinga, kad Švietimo ministerija rengiasi šį mokytoją diskvalifikuoti. P. Griškevičiaus „pranašystė“ išsipildė. Jaunas perspektyvus fizikos-matematikos mokytojas Algirdas Vytėnas buvo atleistas iš pareigų be teisės dirbti mokytoju.

Šaltiniai: Vytautas Bielinis ir Albinas Cibulskas. „Trečioji laida“, Vytautas Bielinis. „Po gaubtu“, Jonas Juodagalvis. „Mielagėnai“, Juozas Bogušauskas. „Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir slopinimas“.