Dar pernai grupė veiklių ir pasaulio mačiusių vyrų, nutarusi, kad laikas Palūšę kelti iš miego ir ją padaryti visom prasmėm kurortine gyvenviete, populiariu traukos objektu, įkūrė asociaciją „Palūšės marina ir vėjas“. Jos tikslas – sąveikoje su rajono savivaldybe, Aukštaitijos nacionaliniu parku, Palūšės bendruomene ir kitomis jėgomis architektūrine prasme per kokį 10 metų iš esmės pakeisti Palūšės veidą, Lūšių ežero krantą, kad ši panašėtų, tarkim, į Kuršių nerijos gyvenvietes ar Telšius. Todėl ir šūkis – atsukim Palūšę veidu į ežerą. 

Projektuose (jų net 21) planuojama Lūšių ežero pakrante įrengti pesčiųjų arteriją krantinę-promenadą nuo Meironų tako iki Pašakarvio, jį užbaigiant vieša bendruomenės koncertų ir renginių arena, viešąjį mažųjų laivų uostą ir dar daug kitų pertvarkų. Viskam vadovauja profesionalus architektas urbanistas Remigijus Kazlauskas. Asociacija pinigų iš rajono neprašo, reikia tik valdžios pagalbos, tvarkant žemės ir įvairius teisinius klausimus, tiesiog palaikymo, sutarčių, kad galima būtų gauti pinigų iš Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių šaltinių. Deja, to palaikymo kol kas nesulaukiama nei iš rajono valdžios, nei iš ANP administracijos. Bet vyrai nelinkę nuleisti rankų ir savo vizijas, sakė, vis vien įgyvendins.

Pradžia

Viskas prasidėjo dar 2017 m., kai Palūšei gerai žinomi Audrius Gudelis ir Dionyzas Adomavičius savo laivu atplaukė į R. Kazlausko sodybą Meironyse. Susėdo vyrai prie alaus ir ėmė svarstyti, ar nereikia įkurti bendruomenės, kuri atspindėtų jūreivišką dvasią? 

– Praėjo 2017, 2018, 2019, ėjo 2020-ieji, o nieko nevyko. Matyt, žmonės čia per lėtai gyvena. Tada ėmiau ir facebooke įkūriau Palūšės marinos puslapį (grupę), sukviečiau visus reikalingus žmones, laivininkus ir taip startavo „Palūšės marina ir vėjas“. Lapkritį asociacija gavo juridinę registraciją, – MI pasakojo R, Kazlauskas, profesionalus architektas urbanistas. 

Jis sako, kad asociacijos pavadinimas gimė ant liepto jo sodyboje. Marina – lotyniškai prieplauka ( o gal uosto gražuolė…), o Vėjas buvo A. Gudelio uosto šuo. Visa kartu gražiai derėjo.

– Kai susirinkom, kalbėjom rimtai. Mąstėme, kad pirminis tikslas – kultūrinis veiklos pradas – asociacijai gerai, bet to tarsi ir maža. Juk yra dar gyvenimas, poilsis, pramogos, tad svarstėm, ko dar reikia Palūšei šia linkme? Prisiminiau šviesios atminties Palūšės kunigą Adalbertą Ulicką. Kartą per atlaidus buvome bažnyčioje. Kunigas per pamokslą, žiūrėdamas į mus, sako: „Broliai, jums gamta davė tokius miškus ir ežerus, davė tiek žuvų ir uogų, o jūs – pijokai ir tinginiai – tuo nesinaudojat… Von iš bažnyčios!“ Išvarė. Mes atsistojome ir išėjome. Netrukus atėjo ir kunigas, kalba, juokauja, tarsi prieš tai nieko nesakęs, – juokiasi pašnekovas. 

Vizijos ir nuoskaudos

R. Kazlauskas 12 metų yra dirbęs Mažeikių r. architektu (pats kilęs iš Telšių, bet užaugęs mūsų rajone, senelių sodyboje – Švedriškėje). Sako, pažiūrėkit, ką mano draugas Algirdas Žebrauskas, Telšių architektas padarė su savo miestu. Jis taip pat yra prie ežero ir anksčiau statėsi Palūšės principu: namai į gatvę, o paežerėje – vien ūkiniai pastatai, daržai. Tuomet A. Žebrauskas per 15 metų padarė stebuklą – Telšius atsuko veidu į ežerą. Ežero pakrante nutiesė promenadas pėstiesiems, įrengė uostą, atgijo laivyba, suformavo verslo gatvę. Miestas įgavo dvigubą kvėpavimą. Aplinkos ministerijos paskelbtame geriausių kraštovaizdžio architektūros darbų konkurse Telšių r. savivaldybės pateiktas projektas „Telšių miesto urbanizuotos teritorijos gamtinio karkaso formavimas ir stiprinimas“ surinko daugiausiai vertinimo komisijos narių balsų ir nominuotas 2018 m. kraštovaizdžio architektūros darbų konkurso nugalėtoju.

– Panašią viziją nubraižiau ir Palūšei. Kad ji taptų stipresne, patrauklesne, taptų tikra kurortine vietove. Vizijos ašis – gatvė, bažnyčia, ežeras, reljefas. Tai didžiulė urbanistinė galia. Braižiau viziją, nežiūrėdamas į jokius siaurus interesus. Promenada – pėsčiųjų arterija – tęsiasi nuo Meironų tako iki Panavo pakrantės. Įkuriamas uostas, organizuojama laivyba, judėjimas sausumoje ir ežere skatina trauką prie ežero. Tai kelia kurortinės vietovės statusą, žemės sklypų ir pastatų vertes, traukia investicijas. Pinigų iš rajono valdžios neprašome nė cento. Reikalingas tik jų juridinis palaikymas, startinis dokumentas, kad užsieniuose ir Europos Sąjungoje ieškant finansavimo, mes neatrodytume kaip kokia nerimta apsišaukėlių kompanija, atsiradusi iš niekur ir norinti nežinia ko. Parengėme keturšalį memorandumą (mūsų asociacija, rajono savivaldybė, Aukštaitijos nacionalinis parkas ir Palūšės bendruomenė). Nei savivaldybė, nei ANP jo nepasirašė, nes neturinti tokių įgaliojimų. Parengėme siauresnės apimties bendradarbiavimo sutartį su Palūšės kaimo bendruomene ir pateikėme – jokios reakcijos.  Nežnome, ką ir begalvoti. Niekas negali pasirašyti po žodžiais „Aš myliu Palūšę“. Bet mes atkaklūs: neišeina su vienais, dirbsime su kitais, bet savo tikslą pasieksime, mes jūrininkai vikingai, tad kalsim kietai. Mes, kaip žuvėdros, matom plačiai, kaip jūroje. Esame jūros broliai, mes nepripažįstame santykių ponas–chalopas ir nei merui, nei kam kitam nesilenksim, kad leistų, pasirašytų, o jie galimai to nori. Mums nesvarbu, kokia valdžios politinė spalva, neišeis su šitais, ateis laikas, dirbsime su kitais, – sakė ponas Remigijus.

Šventė

Nežiūrint į visas nuoskaudas, birželio 13 d., sekmadienį, prie Lūšių įvyko teatralizuota smagi asociacijos krikštynų, vėliavos pakėlimo ir pašventinimo šventė pagal jūrines tradicijas (tarp asociacijos narių yra nemažai jūrininkų, išmaišiusių daugybę jūrų ir vandenynų), vyko Neptūno pagerbimo apeigos, Vandens piršlybos Krantui ir kitos smagios atrakcijos.

Šventė prasidėjo asociacijos vyrų komandos išėjimu iš ežero į sausumą ir jų rikiuote. Komandos vadas (R. Kazlauskas) vadinamas Komandosu. Jis iškilmingąją dalį pradėjo didinga kalba: „Mes – Neptūno vaikai, vandens broliai, išbridę iš didžiųjų vandenų, mūsų motinos – Vakaro saulės – vardu čia, kur švelnūs broliai bryzai mus rytais pažadins, o vakarai migdys, niūniuodami saulėlydžių lopšinę. Mes – rūstūs jungos – pamilom ilgesingas mėlynas akis, kurios jau nebeleis palikt šio kranto. Tai mūsų pažadėta žemė ir likimas.“

Atneštas didžiulis lagaminas dovanų (įvairių egzotinių vaisių) Palūšės bendruomenei (kranto šeimininkei), tik, deja, nė vieno palūšiečio šventėje… nebuvo. Dalyvavo tik bendruomenės pirmininkas Arvydas Gaidelis, bet tik, kaip asociacijos komandos narys. 

Vyko Vandens piršlybos Krantui. Komandosas Remigijus (Vanduo) piršosi gražuolei Avižėlei (Krantui) klūpodamas ant vieno kelio įteikė jai tris lelijas, sakydamas: „O, Avižėle, kranto deive, gražioji pušela, spalgenas uogela, priimk iš brolių, su vėjais lakstančių, šiuos tris lelijos žiedus ir įsileiski juos į savo širdį. O jie išpuoš tave lietaus dangaus didingais perlais ir išdabins baltų pusnynų saraponais.“ Avižėlė pakėlė klūpantį komandosą, priėmė lelijas, uždėjo jas ant vandens durklo ir jį abu pakėlė į viršų.

Atnešamas padėklas su daugybe stikliukų, pripiltų „Cap Morgani“ romo, išdalinami visiems esantiems. paskui vieni sriubteli gurkšnelį, kiti nė neprisiliečia prie gėrimo, bet visi sutartinai, skambant M. K. Čiurlionio „Jūrai“, romą išpila į vandens pilną balėją, taip pagerbiamas vandenų valdovas Neptūnas.

Atvyksta kunigas Dovydas Grigaliūnas ir pašventina asociacijos vėliavą, kuri, vyrams laikant dešinę ranką ant širdies ir skambant Palūšės marinos himnui ir fanfaroms, iškilmingai iškeliama ant aukšto stiebo.

Sveikinimo žodį taria rajono vicemeras Juozas Rokas, svečiai. Vicemerui įteikiama nubraižyta Palūšės vizija. Kai pakviečiamas kalbėti ANP atstovas – įsivyrauja tyla, niekas neatvyko. Komandosas: „Pagerbkim tai tylos minute…“ Šventė baigėsi finaliniu džiaugsmo šokiu (skambant Kučinsko / Kaniavos dainai „Marina“).

Po oficialiosios šventinės dalies, asociacijos valdyba ketino susirinkti į posėdį ir… atstatydinti ir Komandosą, ir Valdybos narius dėl per menkų rezultatų. Dar pokalbio metu R. Kazlauskas svarstė: „Gal su rajono valdžia ir ANP, o ir su Palūšės bendruomene, santykiai nesiklosto todėl, kad asociacijai vadovauja ne vietiniai. Dabar pusmečiui valdybą sudarysim vien iš vietinių, pažiūrėsi, gal bus geriau. Rotacija – mūsų stiprioji pusė. O mūsų tikslai ir vizijos nesikeičia, mes sieksime, ko užsibrėžėme.“ Tąkart susirinkimas neįvyko, o naujojo direktoriaus ir valdybos rinkimai vyksta nuotoliniu būdu.

Autoriaus nuotr.