Po vėsokos gegužės ir netikėtai šilto birželio, gamta pasiekė savo klestėjimo apogėjų ir po Joninių (Rasos) šventės nenumaldomai pajudėsime link rudenėlio. Bet pirma reikia atšvęsti pagrindinę metų šventę. O ji asocijuojasi su degančiais laužais, plukdomais kupolių vainikais, paparčio žiedų paieška ir, kas be ko, dažnai su lietumi. Šį kartą norėčiau pakalbėti apie paparčius – sporinius induočius.

Kadaise, beveik prieš 400 milijonų metų, pasirodę paparčiai klestėjo kartu su asiūkliais daugiau nei 200 milijonų metų. Nemaža dalis jų virto akmens anglimi. Šiuolaikiniai paparčiai atsirado prieš 145 milijonus metų ir dabar priskaičiuojama jų apie 11 tūkst. rūšių: Europoje – 200 rūšių, o Lietuvoje – tik 22 rūšys. Paparčiai paplitę visose Žemės platumuose, išskyrus pačius šiauriausius regionus, bet daugiausia jų atogrąžų juostoje. Suprantama, šiuolaikinių paparčių reikšmė žmonėms nepalyginamai mažesnė, nei žiedinių (gaubtasėklių) augalų. 

Galime rasti ir valgomų paparčių epifitų, gyvenančių ant medžių ir išaugančių iki tonos svorio, aukštų, iki 20 m aukščio (Australijoje, N. Zelandijoje), daug dekoratyvinių rūšių, ryžių plantacijose vandenyje paplitusių paparčių – šakotosios azolės (Azolla g.), kuri sugeba įsisavinti azotą. Beje, mokslininkai įsitikinę, kad šakotoji azolė prisidėjo prie klimato kaitos. Prieš 50 milijonų metų arkties zonos vandenyse per 800 tūkst. metų šis miniatiūrinis papartis (1–2 cm dydžio) iš atmosferos fotosintezės metu įsisavino 10 trilijonų tonų anglies dvideginio, t. y. 200 kartų daugiau, nei žmonija pastaraisiais metais išmeta jo į aplinką. Tai leido žymiai sumažinti planetos temperatūrą ir sudaryti sąlygas klestėti naujoms gyvių rūšims. Manoma, kad ir dabartiniais laikais šis papartis galėtų prisidėti prie taršos anglies dvideginiu mažinimo.

Dabar grįžkime į Lietuvą. Matome, kad rūšių turime nedaug. Praktiškai pažystame tik tris rūšis. Tai kelminis papartis, paupinis jonpapartis ir didžialapis šakys. Labiausiai paplitęs kelminis papartis. Žolininkai jo šakniastiebių ekstraktą pataria naudoti prieš kirmėles-helmintus, kai kuriose šalyse šakniastiebiai yra valgomi. O labiausiai maistinėmis ir kitomis savybėmis pasižymi kitas papartis – didžialapis šakys. Labai vertinamas daugelyje Azijos šalių. Prisimenu, kaip sovietmečiu Rusijoje už berods pustonį šio paparčio eksportuotų ūglių į Japoniją, galima buvo įsigyti jų gamybos lengvąjį automobilį, o už mažesnius kiekius – televizorių. Šis papartis šakniastiebyje sukaupia iki 46 proc. krakmolo. Jaunuose ūgliuose randama iki 18 amino rūgščių, daug vertingų mikroelementų. Šakių lapai atbaido blakes, tarakonus, muses, utėles. Didžialapis šakys turi tiek daug vertingų savybių, kad jas išvardyti reiktų atskiro straipsnio. 

Liko pats dekoratyviausias papartis, kuris plačiai sutinkamas ir sodybų teritorijose – tai paupinis jonpapartis. Ir čia norisi ne apie biologines paparčio savybes pasakoti, o apie Joninių, tiksliau, Rasos šventę. Dar studijų laikais, daugiausia Vilniaus universiteto žygeiviai romuviečiai, bandė atkurti senąjį baltų tikėjimą – pagonybę. Teko ir man dalyvauti ne vienoje šventėje, rengiamoje pagal senuosius baltų papročius. Tai Rasų šventės ant Rambyno kalno, Kernavėje – pirmojoje Lietuvos sostinėje, ant  mūsiškio Ladakalnio su Eugenija Šimkūnaite. Pasisekė, kad teko pažinti žymiausius seniausiojo baltų tikėjimo puoselėtojus – krivį J. Trinkūną, T. Šidiškį, R. Matulį, V. Rinkūną, E. Stankevičių, N. Balčiūnienę. 

Sunku suvokti, kad mūsų išrinktoji valdžia nenori (-ėjo) įteisinti senovės baltų tikėjimo religine bendruomene. Šių metų birželio 8 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) pripažino, kad Lietuvos Seimas nebuvo neutralus ir nešališkas, nepripažindamas ,,Romuvos“ religine bendruomene. Teks, matyt, persvarstyti įteisinimo klausymą dar kartą. Mane nustebino viena naujiena, kad yra šalis, kur piliečiui oficialiai galima išpažinti dvi religijas. Tai ne kokioje nors atsilikusioje šalyje o Japonijoje. Kažkaip mes linkę į vieną tiesą, nuomonę. Juk galima turėti dvigubą pilietybę, turėti dvigubą moralę, tiesa, tai labai nepageidautinas, smerktinas poelgis. Apie politikus dažnai sakoma, kad jie yra trigubos moralės ,,propaguotojai“, kai vieną sako, kitą galvoja, trečiaip daro. Taigi, jei mes galėtume (kas draudžia) išpažinti kartu ir antrą religiją, priešpriešos būtų žymiai mažiau. Mums per jėgą brukama pasirašyti Stambulo konvenciją, o seniausio baltų tikėjimo pripažinti Seimo ,,didžiavyriai“ negali. Jei Lietuvoje atsirastų tariamai kokia nors bušmėnų, pigmėjų bendruomenė, Seimas, ko gero, kaip mat įteisintų jų religiją be vargo ir diskusijų. Belieka palinkėti, kad katalikiško tikėjimo išpažintojai švęs Jonines, o senojo baltiško tikėjimo – Rasas be priešpriešos  O būsimi jaunieji ieškos paparčio žiedo, nežiūrint, kokio yra tikėjimo.