Skip to content

Kai žirgas žmogui – sparnai

Sigita TELYČĖNAITĖ

Rasoti vasaros vakarai gerai mena kalamų dalgių garsus. Kiekvienas tikras vyras Lietuvos kaime privalėjo mokytis šio skrupulingo ir tikro talento reikalaujančio amato. Nesvarbu, kuo taps suaugęs sūnus, kokį kelią pasirinks, bet esant reikalui, visada pavaduos tėvą – šienpjovį pradalgėje.

Tikrai nurimo ir išėjo iš mūsų kaimo paprasti ir nuoširdūs dalykai – laukų dainos, atviri ir šilti vakarojimai giminių rate, ramus gyvenimo ritmo pajautimas. Protėviai mums paliko išminties lobynus, formuojamus ir brandinamus cikliškais darbais, tiksliau, jų kantriu nuoseklumu, paliko buvimo tiesas. Bet mes nesupratome palikimo svarbos ir apimties, todėl dabartyje ieškome žirgo, kaip terapijos priemonės savo vaikams ir sau, naujai mokomės ir atrandame, tarsi naujus dalykus, jau žmogaus genuose užkoduotą žinojimą.

Žirgas žmogui – sparnai, – taip sakydavo linkmeniškio Juozo Palikšos senelis Kazimieras. Gal su protėvių genais meilę žirgui ir supratimą viskam, kas gyva, atsinešė ir pats Juozas į šį pasaulį.

Ilgametis veterinarijos gydytojas gali valandų valandas pasakoti apie savo augintinius, ugdytinius, bet didžiausia meilė ir dvasinė bendrystė jo pasakojimuose skiriama žirgui. 

„Nuo mažų dienų augau apsuptas naminių paukščių ir gyvulių. Pagrindinė užduotis tekdavo mažam – surinkti slepiamus vištų kiaušinius. Greitai rasdavau visas slėptuves ir, kaip mat, pririnkdavau pusę krepšelio kiaušinių.

Kai šiandieną prisimenu savo pirmąjį arklį Sabalą, Sabaliuką, kuris net iš vyrų rankų išsiverždavo pamatęs mane, penktoką, pribėgdavo, reikalaudavo – glostyk!..

Kolūkyje dažniausia brokuodavo tuos arklius, su kuriais nesusitvarkydavo, kurie buvo aštresnio charakterio. Tokius paimdavau pats. Svarbiausia, bendravimo pradžioje, užsitarnauti žirgo pagarbą ir susidraugauti. Tai – ypatingas žmogaus bičiulis, nes puikiai jaučia visas nuotaikas, charakterį, regi privalumus ir trūkumus. Užtenka žmogui paimti vadžias į rankas, o žirgas jau žino, koks jo vadeliotojas. Jei bijosi, rodysi bet kokią agresiją, su žirgais nesusikalbėsi. Jie puikiai supranta dėmesį, gerumą, atidumą ir šeimininkui moka drausmingu elgesiu, paklusnumu be ypatingų pastangų. 

Kumelaitę Lambadą – Lietuvos sunkiasvorę, užsiauginau nuo 6 mėnesių. Visų gyvulėlių ugdymas – tarsi buvimas su mažais vaikais. Visi skirtingų charakterių, vieni bailesni, kiti rumbesni. Žirgas Sūkurys visiems demonstruodavo savo užsispyrimą – tai ieną sulaužo, tai lanką. Bet patekęs pas mane, suprato gražaus elgesio esmę ir jokių nesudarė problemų. Paskui turėjau dar Bėrį, Lovelasą… Visi įkrito kažkuo į mano širdį. Deja, užsiplakęs veterinaro darbuose, neturėjau galimybės įamžinti savo bičiulių nuotraukose, bet liko patys karščiausi prisiminimai, stipriausio prisirišimo išgyvenimai. 

Lietuvos kaime mylėjo žirgus, pats geriausias šienas buvo atiduodamas ištikimajam bičiuliui, o karvėms tekdavo prastesnis. Ramiam žirgo žiemojimui paruošdavo apie 12, o karvutei užtekdavo 9 ar 10 vežimų šieno. Tėvai ir seneliai visus darbus gebėjo atlikti be technikos, darbštumo ir tikslingo gyvenimo ritmo vedini.

„Turiu svajonę – išugdyti dar vieną žirgą. Lengvai su juo susikalbėtume, bet tik brangokas tas sumanymas“, – juokiasi Juozas Palikša, įvardindamas slapčiausias savo mintis.

Skaičiuodamas veterinaro darbo dešimtmečius Linkmenų krašte, vyriškis nei akimirkai nedvejoja savo profesijos pasirinkimu. Dalindamas meilę ir rūpestį mažiesiems mūsų broliams ir nepamiršdamas protėvių tradicijų, veterinarijos gydytojas tik džiaugiasi savo pašaukimu ir sako, kad jo darbas – „pataikymas į dešimtuką“. 

Autorės nuotr. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *