Skip to content

Kas galimai iš tiesų palaidota M. Melnikaitės kape?

Vargu ar rasi žmogų, vienaip ar kitaip negirdėjusį apie Marytę Melnikaitę. Gal tik jaunoji karta apie ją ne ką žino, todėl jai ir sakau – karo metais tai buvo raudonoji partizanė, kuriai už neva atliktus didžius žygdarbius suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrės vardas. 1943 m. ji sugauta prie Apvardų ežero, kankinta Dūkšte, nušauta ir palaidota Kaniūkų kapinėse, po karo triskart perlaidota Zarasuose. Sovietmečiu beveik kiekviename rajone buvo M. Melnikaitės vardo kolūkiai, mokyklos, pionierių draugovės, kiekviename mieste jos vardu vadintos gatvės. Ignalinoje taip vadinta dabartinė Atgimimo g., rajone, dabartinėje Rimšės seniūnijoje, buvo ir M. Melnikaitės kolūkis. Bet jos gyvenimas buvo tiek trumpas, kad net sovietmečiu taip ir nebuvo parengta platesnė jos gyvenimo ir veiklos apžvalga. Nebuvo ką rašyti. 

Šis vardas tapo ir iki šiol kartais vartojamas kaip posakis šablonas. Tarkim, apie tylenius žmones sakoma „tyli, kaip Marytė Melnikaitė“ ir pan. O vaikystėje, mokantis pirmoje ir antroje klasėje, mat mokykla Bališkių k. buvo prie pat miško, mūsų mėgstamiausias žaidimas buvo gaudyti Melnikaitę. Klasiokė, taip pat Marytė, slėpdavosi miške, o mes būriu jos ieškodavome. Kartais, net į pamoką pavėluodavome. Mat šventai tikėjome – legenda apie partizanę, nuo bėgių nuvertusia dešimtis vokiečių karinių ešelonų ir susprogdinusia daugybę kitų objektų, kuri apsupta prie Apvardų ežero, didvyriškai kovojo, tik stipriai sužeista pateko į nelaisvę, nes nesprogo granata, kuria norėjo susisprogdinti (kitur teigta, kad buvo tiek nusilpusi, kad nepajėgė ištraukti granatos žiedo). Vien ką reiškė Salomėjos Neries eilėraštis apie M. Melnikaitę. Atsimenate: „Nerimo Dūkšto ežeras / Banga bangelę ginė“… Dabar, išnaršius archyvus, jau aišku, kad viso to nebuvo, kad tai tik gražios legendos. M. Melnikaitė gimė 1923 m. kovo 18 d., žuvo 1943 m. liepos 13 d. (tad šiandien – metinės).

Apie jos gyvenimą ir „žygdarbius“ karo metais išsamiai rašėme dar 2013 m. ir vėliau (straipsnis „Marytė Melnikaitė: mitai ir tikrovė“, jis internete yra iki šiol), tad šiandien – apie jos palaikų perlaidojimo estafetę, nes paaiškėjo naujų, nežinotų pikantiškų faktų, kuriuos paminėjo žurnalas „Ekstra“. 

Perlaidojimų estafetė

1944 m. liepą sovietų armijai užėmus Dūkštą, rudenį buvo suorganizuotas iškilmingas partizanės palaikų perlaidojimas. Atkasus nešventintą duobę, esančią už Kaniūkų kaimo kapinaičių tvoros, palaikai buvo pervežti į Zarasus ir palaidoti miesto aikštėje.

Dūkšto mokytojas Izidorius Šimelionis , dalyvavęs perlaidojant M. Melnikaitę, pasakojo, kad palaikai atkasti rugsėjo mėnesį, jau prasidėjus mokslo metams. Buvo sudaryta komisija, jai vadovavo poetas Eduardas Mieželaitis, o vienas komisijos narių buvo Dūkšto gydytojas Platakis.

„Žemė nebuvo sunki, pats kasiau, – pasakojo I. Šimelionis. – Palaidota negilia, metro tikrai nebuvo. Duobėje gulėjo trise. Iš rūbų negalėjai atpažinti, kur vyrai, o kur moteris, tvyrojo labai stiprus puvimo kvapas. Aš negalėjau ištverti, pasitraukiau toliau. M. Melnikaitę atpažino iš šviesių plaukų. Kitų duobėje gulėjusių kūnų niekas neapžiūrinėjo. Ir M. Melnikaitės kūno specialiai netyrė, nors Platakis buvo įšokęs į duobę. Įdėjo palaikus į karstą, kapinėse įvyko mitingas, kalbėjo poetas E. Mieželaitis. Dalyvavo M. Melnikaitės tėvas ir motina. Tėvai laikėsi labai santūriai, neverkė“.

Kiti du nužudytieji, taip pat ir kantriai kankinimus ištvėręs F. Sapožnikovas, liko duobėje, valdžiai jie nerūpėjo. Vėliau F. Sapožnikovo tėvai išsikasė ir giminės kape perlaidojo savo sūnų. Trečiasis partizanas taip ir liko gulėti šalia Kaniūkų kapinių tvoros. 

Po pirmojo iškilmingo M. Melnikaiės perlaidojimo buvo dar du. 1977 m. palaikai perkelti į gražiausią miesto vietą – ant Zaraso ežero kranto. Kapą papuošė skulptoriaus J. Mikėno ir architekto G. Valiuškio sukurtas paminklas merginai su automatu.

1991 m. lapkričio 11-ąją M. Melnikaitės palaikai perkeliami į paskutinę poilsio vietą – į šeimos kapą Zarasų kapinėse.

Paskutinį kartą atkasus M. Melnikaitės kapą, kaulelius teko rinkti iš žemės, karstas buvo beveik supuvęs. Per tris perlaidojimus kažkur pasimetė plaukai – jų taip ir nerado. Kaulai buvo sudėti ant balto naujojo karsto atlaso, nufotografuoti. Viena zarasiškė iš namų atnešė ir ant kaulelių uždėjo baltą taškuotą suknelę, sakydama, kad M. Melnikaitė buvo mergina, negerai, kad nėra jokių drabužių. Įdėjo ir puokštę lauko žolių ir lauko gėlių.

1994 m. Ignalinos ir Visagino teismo medicinos ekspertas Igoris Baraškovas susidomėjęs apžiūrėjo M. Melnikaitės paskutinio perlaidojimo nuotraukas. „Tai ne moters, o vyro kaulai“, – pasakė jis nustebęs.

Ekspertas paaiškino, kad jau po metų iškasant mirusio žmogaus kūną, sunku nustatyti, moters tai ar vyro palaikai, juo labiau, jei palaidoti be drabužių. Plaukai taip pat ne rodiklis – negiliai palaidotų kūnų plaukus išknaisioja pelės ir kurmiai, susimaišo su žemėmis, tad keičiasi jų spalva. Skubėdami, dusdami nuo lavonų tvaiko, perlaidojimo organizatoriai galėjo ir nesuprasti, kad į naują karstą įdėjo ne M.Melnikaitės, o kito partizano palaikus.

Tačiau tai – tik spėjimas. Po paskutinio perlaidojimo M. Melnikaitės kapas niekam, išskyrus gimines, nerūpi. Didvyrei skirtas paminklas atsidūrė Grūto parke.

„M. Melnikaitė, kaip ir kiti iš Rusijos į Lietuvą atsiųsti partizanai, tarnavo okupantams, gal net patys to nesuvokdami – reziumavo A. Anušauskas (dabartinis Krašto apsaugos ministras – red.). – Tai buvo Rusijos inspiruotas judėjimas, todėl sovietų partizanai Lietuvoje nebuvo remiami, net giminės juos įdavinėjo. Kartu su lietuviais partizanauti buvo siunčiami Lietuvoje 1940–1941 m. pasižymėję represinių struktūrų darbuotojai, žmonės jų neapkentė. Galbūt M. Melnikaitė ir kiti skrido į Lietuvą, skatinami kilnių tikslų, tačiau iš tiesų jie buvo Lietuvos okupantų įrankis“.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje