Žmonės, puoselėjantys protėvių tradicijas – ypatingi. Juose sutelpa protėvių svajonės, jų lūpomis kalba senoji išmintis, jų rankomis daromi geri darbai palaiminti amžinybės. Kur geriau pažinsi lietuvio dvasią, jei ne po šimtamete liepa – užburtas kanklių skambesio, akim keliaudamas per tolumas ir vis atverdamas neišsakytų žodžių gelmes… Gražiausia, ką turime Lietuvoje šiandieną – sielų bendryste apgaubti susitikimai, kur karaliauja gamta, šventumas ir išrinktiesiems dovanojama ramybė.

Praėjusį savaitgalį Stripeikiuose, Senosios bitininkystės muziejuje pašlovintos liepos, bitės ir Lietuva. Pasak „100 liepų žydėjimo“ šventės organizatorės, muziejaus administratorės Danutės Indrašienės, matyt „džiaugiasi muziejaus įsteigėjo Broniaus Kazlo dvasia Aukštybėse, nes tradicijų puoselėjimas didingai tęsiamas.“ Vietinių, Lietuvos tamsiųjų miško bičių šeimos saugomos, meilė bitininkystei perduodama iš kartos į kartą. 

Tyru renginio akcentu tapo šventės svečių – Japonijos ambasadoriaus Shiro Jamasaki ir jo žmonos Yuko Jamasaki dalyvavimas. Jie jau antrą kartą aplankė Stripeikius ir pašlovino mūsų senosios bitininkystės tradicijas. Pasak ambasadoriaus, Japonijoje bitės nelanko anksti pražystančių sakurų, o Vilniuje – per žydėjimą iš jų renka medų. Lietuvos liepos ir Japonijos sakuros tapo amžinos bičiulystės tarp dviejų valstybių simboliu. Visiems susirinkusiems svečias linkėjo ateityje paragauti lietuviškų sakurų medaus. MI paklaustas, ar Japonijoje taip pat populiari bitininkystė, ambasadorius juokavo, kad „bičių yra, tačiau dauguma japonų vis dar galvoja, kad medus gaminamas fabrike“.

Yuko Jamasaki irgi įsimylėjo mūsų krašto tradicijas – išmoko skambinti kanklėmis, kalbėti lietuviškai ir dainuoti mūsų liaudies dainas. Jos atliekamos melodijos, pritariant Žemynai Trinkūnaitei, užbūrė visus dalyvius. O liaudies daina „Šiū naktely, per naktely…“ sudainuota su viešnia visų buvusių tądien po Stripeikių dangumi.

Žinomas bitininkas, Lietuvos bitininkų sąjungos prezidentas Sigitas Uselis Bitininkystės muziejų vadino šventove, kuriame gyvena istorija ir kuriamas palikimas ateities kartoms. Bičių produktų naudojimą įvardijo tikru išsigelbėjimu, stiprinant ir kuriant natūralų imunitetą žmogaus organizme šiuo, negailestingos pandemijos, laikotarpiu. Žmonija turi mokytis iš bičių, kaip darniai gyventi ir dirbti bendruomenėje. Iš bičių privalome mokytis ramybės, – sakė bitininkas ir džiaugėsi nuolatos gausėjančių bičiulių būriu. Ne visi privalo tapti bitininkais, bet bičių produktų naudojimas lieka labai svarbiu lietuvio būtyje.

Pagrindinė šventės „vinis“ – vietinių-lietuviškų bičių įkėlimas į drevę. Arūno Adžgausko rūpesčiu ir iniciatyva, buvo įkurta asociacija „Lietuvos tamsioji bitė“ Jos tikslas – atkurti Lietuvos vietinių bičių Apis mellifera mellifera populiaciją. Muziejaus teritorijoje A.  Adžgausko dėka taip pat apgyvendintos lietuviškos bitės. Jas muziejui jis dovanojo. Šventės dalyviams teko garbė dalyvauti ir stebėti, kaip tamsiųjų arba miško bičių šeima, stebint renginio dalyviams, sėkmingai įkelta ir apgyvendinta naujame kelminiame avilyje (inkile), aukštos pušies prieglobstyje. 

Šventės organizatorė D. Indrašienė pasakojo, kad savo bitininkystės tradicijomis su lietuviais nori dalintis ne tik Japonijos ambasada. Būsimoje Medkopio šventėje rugpjūtį Stripeikiuose be Japonijos dar veiks JAV, Didžiosios Britanijos ir Ispanijos ambasadų kiemeliai, savo patirtimi ir medaus skoniu dalinsis visi ištikimi gamtos meilei ir tautos papročiams. 

„100 liepų žydėjimo“ šventės svečius ir dalyvius sveikino rajono vicemeras Juozas Rokas. Japonijos ambasadorių porai D. Indrašienė dovanojo liepų medkopio korį ir šilčiausius linkėjimus tęsti turiningą bendravimą.

Muziejaus erdvėse visus savo darbais laimino nuostabios menininkės – Viktorija Bitinaitė Stankevičienė ir Aušra Steikūnienė. Žolynų ir šieno kompozicijos, paslaptingi ir magiški sodai – jų kūryboje perteikė lietuviškos dvasios pirmapradį subtilumą, harmoniją, nepakartojamus gamtos kalbėjimus su žmogumi. Veikė amatų kiemeliai: buvo mokoma lieti vaško žvakes, rišti šiaudinius sodus, čia pat ant laužo buvo verdamas lietuviškas midus (virė MB „Šušvės midus“ iš Kėdainių r.). Jo galima buvo paragauti ir nusipirkti.   

Senasis bitininkystės muziejus garbingai lieka atviru keliu mums visiems į protėvių išminties ir gėrio pažinimus. Jame dirbantys žmonės tebus palaiminti praeities dvasių, nešdami lietuvybės jėgą savo darbuose, palikimuose, tylėjime. Kuo daugiau pasišventusių tokiai misijai, juo gražesnė ir švaresnė ilgiau išliks Lietuva.

Šventę filmavo LTV žurnalistės Zitos Kelmickaitės grupė.

Pomėgis tapęs verslu.

„Pasak archeologų, mūsų krašte midus jau priešistoriniais laikais buvo žinomas ir geriamas įvairių švenčių ir apeigų metu. Taigi, tęsdamas senąsias krašto tradicijas, panaudodamas mamos patirtį, savo žinias, įkūriau midaus daryklą. Midus – tai natūralios fermentacijos, nespirituotas alkoholinis gėrimas. Visas mūsų midus pagamintas iš savo bičių medaus, todėl visada galime užtikrinti aukštą midaus kokybę. Virdami midų, medaus negailime – kiekviename midaus litre yra iki 750 g medaus. Gamyboje nenaudojame jokių cheminių priedų, tik natūralias žaliavas. Tuo mes skiriamės nuo kitų gamintojų.

Midų brandiname ne mažiau 1-erių metų, kai kurios midaus rūšys brandinamos ne mažiau 3-ejų metų. Midui spalvą, skonį, kvapą suteikia pagrindinis ingredientas – medus. Brandinto midaus skonis taurus, neįkyriai saldus, pilnas. Savo midų pilstome į originalaus dizaino butelius, kamščiai padengti natūraliu bičių vašku, todėl aromatas sklinda net neatidarius butelio. Šis gėrimas rekomenduojamas kaip puiki dovana ar suvenyras iš Lietuvos“, – sakė Stripeikių svečias Erikas. Ir pridūrė: „Esu trečios kartos bitininkas, bitininkavo mano senelis, mama. Šiuo metu turime savo bityną, kuriame dūzgia 200 bičių avilių. Midų gamino jau mano senelis, mama, iš kurios ir aš perėmiau midaus virimo paslaptis. Prieš keletą metų nusprendžiau savo pomėgį paversti legaliu verslu.“

Šiaudinių sodų energetika

Šiaudų sodai – viena iš seniausių tradicinio meno šakų. Tai ne tik Lietuvos tautodailės paveldas, bet ir labai svarbi Baltų kultūros dalis, atspindinti tradicijas, kurios buvo perduodamas iš kartos į kartą ir taip atėjusios iki nūdienos. Nuo seno žinoma, jog šiaudų sodai buvo labai svarbi mūsų tautos dalis. Anksčiau sodai buvo kabinami ne tik virš kūdikio lopšio ar dovanojami jaunavedžiams, jais, kaip turtingo gyvenimo linkėjimas, būdavo puošiami namai, taip pat būdavo veriami ruošiantis gražiausioms metų šventėms – Velykoms bei Kūčioms – ir kabinami palubėje taip sukuriant šventinę darnos, grožio ir tvarkos erdvę apie stalą.

Šiaudiniai sodai – geometrinės formos dirbiniai, gaminami iš sausų rugių, kviečių šiaudelių ar kito augalinio pluošto. Sodo pynimui naudojami javų šiaudeliai yra veriami ant siūlo sudarant trikampius ir kvadratus. Šios geometrinės formos pasirinktos neatsitinktinai. Senosiose kultūrose trikampiai simbolizuodavo dvasią, o kvadratai – materiją. Jų abiejų dermė ir sudaro sodą.

Sodų rišimas (šiaudinių sodų rėda) išliko gyvybingas iki šių dienų, todėl tradiciniai šiaudiniai sodai gali puošti kiekvieno iš mūsų namus. Patalpose sodai kabinami prie lubų, taip, kad galėtų reaguoti į mažiausią oro krustelėjimą. Besisukantys sodai atskleidžia erdvėje esančią teigiamą energetiką, o sodo struktūra primena jo simbolinę reikšmę.

Jono Baltakio nuotr.