Laikas išsineša gražiausias gyvenimo akimirkas. Lieka prisiminimai, kuriuose atgyja patys įdomiausi susitikimai, pažinimai, stipriausi išgyvenimai. Sutiktos asmenybės ilgam arba amžinai įsirašo mūsų atmintyje ir kitokiais, žemiškoje būtyje, formuoja mus pačius.

Didžiasalio krašto šviesuolis, visuomenininkas ir politinis kalinys Juozas Kėkštas, 1984 m. įkūrė etnografinį ansamblį „Kuokinės aidai“, į kurio veiklą įtraukė aktyviausius, dabartinės Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokytojus, aplinkinių kaimų muzikantus, dainininkus ir dainininkes. Kelios jaunimo kartos užaugo aktyviai įtakotos šio įdomaus žmogaus pasaulėžiūros ir patriotizmo. Daug prisidėjęs prie muziejaus įsteigimo anuometinėje Didžiasalio vidurinėje mokykloje, šiandien kviečia į save pažvelgti parodos lankytojų akimis. Viešosios bibliotekos Didžiasalio filialo bibliotekininkė Gintarė Jurgelėnienė (parodos rengėja) pateikia esminius J. Kėkšto gyvenimo faktus, primena visuomenei jo kūrybinę ir visuomeninę veiklą, įamžiną atminimą.

Iš Juozo Kėkšo prisiminimų 

„Gimiau Pivorų kaime 1927 m. gruodžio 18 d. Savo gimtosios vietos neprisimenu, nes 1929 m. tėvai išsikėlė į vienkiemį. Turėdamas ketverius metus, pradėjau pažinti mane supantį pasaulį: pavasarį – uodus, vasarą – gylius, rudenį – muses. Žiemą tekdavo daugiausia praleisti ant krosnies, nes neturėjau nei kuo apsirengti, nei kuo apsiauti. Ir taip pamažu augau. 

Sulaukus 7-erių, prasidėjo mano mokslai. Pirmaisiais metais mokyklą lankiau gal kokį mėnesį ir tai ne kiekvieną dieną, nes valdiška lenkų mokykla buvo toliau nei už 3 km. Kelias apaugęs šišynais, tai mane lydėdavo, nes vienam buvo baisu ir nesaugu. Tais metais inspektorius mane atleido nuo mokyklos lankymo. Brolis, kuris buvo 5 metais vyresnis, gavo leidimą, kad jį namuose mokytų lietuvė mokytoja Melanija Pundytė iš Pivorų kaimo. Kai ateidavo mokyti brolio, pamokydavo ir mane, nors oficialiai jai nepriklausė.

Be šitų mokslo metų, kuriuos praleidau ant krosnies, dar teko ketverius metus lankyti lenkų mokyklą. Mano laimei, ten mokė lietuviai mokytojai. Pagal to meto mokslo programą, trečiame skyriuje reikėjo mokytis 2-ejus metus, tai lenkų mokykloje užbaigiau 3 klases.

Mūsų apylinkėje visi kaimai buvo lietuviški ir absoliuti dauguma norėjo lietuviškos valdžios, bet veikusios lietuviškos draugijos – „Ryto“, „Šv. Kazimiero“ ir „Kultūros“ – skyrėsi savo siekiais. Pirmosios dvi buvo palaikomos bažnyčios, o „Kultūros“ draugiją rėmė kairiųjų pažiūrų inteligentija. 

1938 m. Radiškėje buvo pastatyti kultūros namai su patalpomis mokyklai, kuriuose vyko didelė švietėjiška veikla. Čia vaidino ne tik vietiniai saviveiklininkai, bet atvažiuodavo studentai iš Vilniaus su savo programomis, spektakliais. Paskaitas skaitydavo daktarai ir teisininkai. Kultūros draugijos veikla rūpinosi mokytoja Valerija Čepulytė iš Lazinkų kaimo. Jai aktyviai padėdavo Radiškės ir Pupienos jaunimas. 

1940 m. baigiau keturis pradinės mokyklos skyrius ir ruošiausi mokytis toliau. Radiškės mokykloje buvau pirmūnas – tai mane įkvėpė tęsti mokslą, jei tik bus sąlygos.

1941m. mokiausi Tverečiuje, 6 klasėje, bet, išvažiavus 6 mokytojams, mokykloje neliko kam moko. 1942 m. jau mokiausi Vydžių lietuviškoje gimnazijoje, 2 klasėje. Nuo vaikystės mane viliojo karinė romantika, o čia dar bolševikų grąsinimai, kad su lietuviais bus susidorota, skatino stoti jaunimą į savisaugos dalinius ir su ginklu kovoti prieš Lietuvos priešus. 1944 m. prieš tėvų norą ir valią, su draugu Petru Raginiu, užsirašėme savanoriais į savisaugos dalinį, kuris buvo išsidėstęs mūsų apylinkėse, o štabas – Adutiškyje. Taip 1944 m. sausio 10 d. tapau 2-ojo bataliono mokomo būrio kareiviu.

Tai buvo jau antra mokomo būrio laida, kurią Adutiškyje sudarė savanoriai iš aplinkinių kaimų ir miestelių. Po 3 mėn. apmokymų priėmėme priesaiką ir tapome tikrais kareiviais.

„Ne vienas susišaudymas, ne vienas nušautas…“

J. Kėkštui teko pabuvoti pirmose fronto linijose vokiečių pusėje, pateko į nelaisvę, grįžo į Lietuvą. Kaip pats rašė, praėjo Rytprūsius, Lenkiją, Olandiją, Vokietiją, kol galų gale pateko į amerikiečių zoną. 1945 m. lapkričio 1 d. grįžo namo.

„1950 m. Trys Karaliai, Pivoruose dvejos retos vestuvės, kai tuokiasi 60–45 ir 77–76 metų amžiaus žmonės. Šokiai Radiškės klube – paskutiniai šokiai mano jaunystėje. Sausio 7 d. buvau iškviestas į saugumą ir namo negrįžau. Prasidėjo kalėjimai ir lageriai, kuriuose išbuvau per 10 metų. Trys mėnesiai Švenčionių kalėjime. Po to karinis tribunolas – 25 metai lagerio ir 5 metai be teisių už tarnavimą 1944 m. Lietuvos savisaugos dalinyje. 6 mėn. praleisti Lukiškių kalėjime, 2 mėn. – persiuntimo kalėjime Vilniuje ir „Stolypino“ vagonu per Leningrado ir Kirovo persiuntimo kalėjimus – į lagerį.

Nuo 1951 m. – Viatlago lageryje, kuris pasižymėjo savivale ir žiaurumu, vykdomais kriminalinių nusikaltėlių su administracijos palaiminimu. Ginant savo garbę ir orumą, teises gyventi, nuo mano rankos krito brigadininkas, už ką 1951 m. rugpjūtį mane uždarė 25 metams į kalėjimą. Prie to dar pridėjo 25 metus uždaro kalėjimo už sabotažą – vieną kartą neišėjau į darbą. Toliau uždaras spec. Zlatansko kalėjimas (Pietų Uralas, Čeliabinsko sr.). 1955 m. parašiau skundą, sabotažas panaikintas ir 25 metai pakeisti į 10 metų lagerio.

1955 m. lapkritis – Serourolage, 1956 m. – Mordovijos lageriuose., iš kurių 1960 m. balandžio 16 d. paleistas į laisvę. Jau balandžio 20-ąją buvau Tėvynėje. Turėjau buhalterių kursų baigimo pažymėjimą, elektrikų, melioracijos technikų brigadininko pažymėjimą, bet partinės valdžios buvau nepageidautinas, kaip Tarybų Sąjungos priešas ir politinis kalinys. Dabar pensininkas, turiu silpnybę saviveiklai“.

Kraštiečio Juozo Kėkšto darbų sąraše liko užrašyta daug vertingos medžiagos apie išnykusius Rytų Lietuvos kaimus, krašto papročius, kalendorines šventes. Liko eilėraščiai ir sukurtos dainos. Mūsų atminime ilgai skambės etnografinio ansamblio „Kuokinės aidai“ melodijos, o Didžiasalio „Ryto“ gimnazijoje veikiantis muziejus, išsaugos dar vienos iškilios asmenybės veiklą Rytų Lietuvoje.